Kai vienos prancūzų teatro kritikės paklausiau, kodėl žmonės eina į teatrą, ji davė labai greitą ir paprastą atsakymą: į teatrą einame pabūti kartu ir ką nors atrasti. Šios dvi linijos daugiau ar mažiau buvo jaučiamos daugelyje Avinjono teatro festivalyje rodytų spektaklių…
Jis sugebėdavo klasikiniams tekstams ir personažams suteikti ryškų, šiuolaikišką skambesį ir gyvenimą, praturtinti šiuolaikinės teatro režisūros patirtį atradimais, kurie turėjo įtakos žymiai platesniam, nei Rusijos, kontekstui.
Agentūra PROA, subūrė žymiausius Meksikos meno ekspertus ir siekia pristatyti geriausius pasaulio meno pavyzdžius meksikiečiams. Nekrošiaus teatro gastrolės buvo pirmas ryškus lietuvių kultūros įvykis Meksikos sostinėje.
Žiūrovus nustebino pasirinktas būdas kalbėti apie pasaulio pabaigą žaismingai ir nostalgiškai. Rugpjūtį kūrybinė grupė 20 dienų gyvens Lietuvoje, kur vyks antrasis spektaklio kūrimo etapas.
Teatro šventėje meno vadovo poziciją šiemet užėmė britų režisierius Simonas McBurney („Complicite” teatras), publikos dėmesį prikaustęs trupėmis iš ūkanotojo Albiono. Britų teatras šįmet buvo dėmesio centre.
„Nuoširdžiai patariu lietuviams vasarotojams, traukiantiems atostogauti į pietus, neapsiriboti banaliais kelionių agentūrų peršamais maršrutais į Kretą ar į Rodo salą. Atvažiuokite ir į Epidaurą, kur be malonių maudynių ir gardaus maisto turėsite galimybę apsilankyti bene pačiame gražiausiame pasaulio teatre.”
Vienas seniausių ir garsiausių teatro festivalių Europoje – Avinjono teatro festivalis – pradėjo paskutinę spektaklių savaitę.
„A.Strindbergo herojai yra svajotojai, užkariautojai, bet taip ir netapę vikingais. … Kova čia turi kažkokį maniakišką atspalvį: kuo mažiau vilčių susikurti pasaulį pagal savo svajones, tuo aršiau kovojama.”
Nuoskaudos, nusivylimai, regis, tik ir provokuoja ryžtą surengti žiaurios tiesos ir žiūrovo akistatą, bet vis prasimušanti moteriškai sentimentaloka aktorių užuojauta perša mintį, kad išsisakymo laikas dar neatėjo.
