„Kelių dienų kelionė Norvegijoje buvo sunki ir gana varginanti, tačiau atgal vežamės pilnus lagaminus puikių įspūdžių. Gyvenate be galo gražioje šalyje”, – sakė režisierius Norvegijos lietuviams.
Moterų dramaturgių konferencija: būti moterimi ir dar menininke arabų pasaulyje – dviguba bėda. Dramaturgijos Egipte nėra – nei jos artimieji, nei mama nesuprantą, kuo ji užsiimanti. Nekalbėkime apie dramos mokyklas.
Niūrumas drauge su groteskišku humoru sukuria tamsesnį bei vienišesnį Perą nei esame įpratę matyti. Tai ištobulintas ir neįprastas savo barokiškumu teatras.
Kuo Amsterdamo teatro festivalis skiriasi nuo Vienos, o jie abu – nuo Zalcburgo ir Vilniaus? Pokalbiai su „Holland festival” ir „Wiener Festwochen” festivalių rengėjomis.
Oskaras Koršunovas: „Džiaugiuosi spektaklį kurdamas būtent Norvegijoje, nes čia nereikia sekti pjesės siužeto ir galiu ją laisvai interpretuoti. Patys norvegai norėjo, kad Ibseną apversčiau aukštyn kojom”.
Tarp garsiausių oficialios programos vardų – šveicarų režisierius Christophas Marthaleris, Lenkijos teatro pažiba Grzegorzas Jarzyna su 2008 m. spektakliu „Makbetas”, japonų teatro meistras Tadashi Suzuki pristato spektaklį „Oresto laukimas: Elektra”.
Kai kitos institucijos pastaruoju metu praranda rėmėjus, Zalcburgo festivalis suranda vis naujų. Pereira spėjo išplėsti ne tik galingų verslo partnerių ratą. Jis sukūrė privačių rėmėjų Rusijoje, Šveicarijoje ir Ispanijoje tinklą.
„Ibseno pjesėse veikėjai patiria milžinišką ekonominį spaudimą ir šį spaudimą Ibsenas vartoja kaip variklį scenos veiksmui,“ – sako Thomas Ostermeieris.
Vieni laisvai vaikščioja gerti kavos, monitoriuje galėdami sekti veiksmą, kiti ima patys visu balsu pritarti gražiai dainai ar kai kuriuose intarpuose atsistoti ir savo vietose linksmai pašokti. Žodžiu, vyksta pasaulio teatras, ir tai savaip įdomu.
