Sunku paaiškinti, kaip Koršunovui pavyksta įjungti šiuos pasąmoninius mechanizmus. Juk prieš mūsų akis – viso labo varganas sovietinis butukas, jame gyvenantys vargšai žmonės, ištremti iš šiandienos gyvenimo į pačius toliausius jo paribius.

Šią savaitę Vokietijoje bus pristatomas Lietuvos šiuolaikinis šokis. Šokio performanse „Taip”, kurį sukūrė Raimonda Gudavičiūtė, Mantas Stabačinskas ir Audronė Molytė, plėtojama meilės sau tema, o Loretos Juodkaitės „Sibilė“ pakvies į kelionę.

Suomių kritikos atsiliepimai: „Verta paminėjimo scena, kurioje visi aktoriai netikėtai užtraukia suomių liaudies dainą. O scenografija kalba tiesiai – jūsų mokykla, jūsų darbas, ta kavinė, kurioje rytais geriate kavą, jus bukina ir slegia”.

Vičenca – turtuolių juvelyrų miestas. Solidžios damos po spektaklio sakė nelabai ką supratusios, bet entuziastingai tvirtino: „Patiko.”

Užuot gretinę olandų ir lietuvių šokį, kas galėjo baigtis nelabai jaukiais stereotipais, visų keturių spektaklių kūrėjai susitelkė ties tikrų dinamiškų meninių mainų principu.

Rojus yra didžiausia siekiamybė, bet tuo pačiu mažiausiai pažįstamas, tai pati sudėtingiausia dalis, kurioje susieina būtis ir nebūtis. Rojus yra tobulybės atspindys, o kelias į tobulybę yra painus ir sudėtingas.

Berlyno šokio festivalis ir Diuseldorfo šokio mugė šiais metais priminė vasaros olimpines žaidynes – čia buvo daug šokio tarsi skirtingų sporto šakų, o rungiamasi buvo dėl festivalių,
koprodukcijų ir svarbių kontaktų.

„Kelių dienų kelionė Norvegijoje buvo sunki ir gana varginanti, tačiau atgal vežamės pilnus lagaminus puikių įspūdžių. Gyvenate be galo gražioje šalyje”, – sakė režisierius Norvegijos lietuviams.

Moterų dramaturgių konferencija: būti moterimi ir dar menininke arabų pasaulyje – dviguba bėda. Dramaturgijos Egipte nėra – nei jos artimieji, nei mama nesuprantą, kuo ji užsiimanti. Nekalbėkime apie dramos mokyklas.