Janas Lauwersas savo trupei „Needcompany“ pateikė repetuoti tekstą, aprašantį vieno kaimelio žmonių santykius. Kaimelio dydis nekonkretinamas, šalis taip pat neaiški, bet akivaizdu, kad jis – „Europoje, vadinasi, niekur“.

Įeidamas į teatrinę instaliaciją turi pasirašyti sutikimą, kad prisiimi atsakomybę už savo sveikatą jei prarasi pusiausvyrą, blogai pasijusi, o žmonėms su širdies, plaučių negaliomis apskritai nepatariama kėsintis suvokti šio meno. Festivalis pavojingas sveikatai?

Vienkryptės ištarmės teatre ir šalia jo: kaip dorotis su (ne)patogia atmintimi, ką atsiminti, ką palikti istorijai? Miesto monumentai ir vardų monumentalumas.

Šis pri­zas bu­vo įsteig­tas 1991 me­tais ir lai­ko­mas pir­mu ne­prik­lau­so­mu kū­ry­bi­niu ap­do­va­no­ji­mu Ru­si­jo­je. Jis ski­ria­mas tea­tro se­zo­no pa­bai­go­je už ge­riau­sią spek­tak­lį. Šiais me­tais pre­mi­ja Mask­vo­je bu­vo įteik­ta jau 52 kar­tą.

Festivaliui žodis teatras nebetinka. O žinomi vardai pristatomi ne vien kaip tai, ką privalu pamatyti, – jau keletą metų festivalis kviečiasi programai kuratorių, ir šių metų temai „Oh Man, Oh Machine“ iliustruoti pasirinktas Romeo Castellucci.

Malonią staigmeną teatralams pateikė Maskvos teatrologė Olga Malceva. Leidykloje „Novoje literaturnoje obozrenije“ išleista solidi knyga – monografija „Eimunto Nekrošiaus teatro poetika“.

Keturių dienų programoje buvo bemaž 50 kolektyvų pasirodymai iš 10 šalių (Estijos, Slovėnijos, Olandijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Lietuvos ir kt.), o dalyvių ir svečių skaičius viršijo 400.

Sibiu festivalio prezidentas Constantinas Chiriacas pabrėžė bendravimo svarbą tiek teatrui, tiek ir visai šiuolaikinei visuomenei, kurioje vyrauja monologai ir vienatvė.

Lenkų kritika apie „Išvarymą“: „Sekdamas pjesės tekstu, režisierius rodo, kad kultūrine prasme vis dar priklausome greičiau Čingischanui nei Kristui ir kad europinio pasaulio centre vis dar esame vargšai giminaičiai.“