Spektaklis vyko ne teatro salėje: žiūrovai negalėjo sėdėti, o aktoriai neturėjo vaidinti. Publika ėjo vedama mašinos – Balso, girdimo dalyvių ausinėse. Jiems teatru tapo visas miestas.

„Gali patekti į spektaklį, kurio pjesė parašyta ir pastatyta paskubomis, o vaidina žmonės, kurie velniškai negabūs. Mane siutino, kad žiūrovai mokėjo už tai po 15 svarų ir pralaimėjo, o su jais – ir visi kiti „Fringe” dalyviai”.

Kaip sakė Lauwersas Lehmannui, „Įsivaizduok tūkstantį žmonių scenoje prieš vieno asmens publiką! Vien taip galvojant teatrai jau gali surasti savo publiką“.

Lietuvos teatrui Sławomiras Mrożekas buvo reikšmingas nuo pat kūrybos pradžios: 1967 metais Vilniaus akademiniame dramos teatre Jonas Jurašas pastatė aštrią politinę satyrą, vieną garsiausių jo pjesių „Tango“.

Kai viskas, kas galėjo būti atrasta, jau atrodo žinoma ir išmėginta. Kai režisieriai žino scenos dėžutės ribas ir iš nuobodulio lenda lauk. Kai scenos dėžutė tampa įdomi šiuolaikiniams menininkams. Tada įsiveržia naujasis ne-teatras.

Žvelgiant į 67-ojo Avinjono IN programą gali pasirodyti, kad šiemet Hortense Archambault ir Vincent´as Baudriller šiek tiek persistengė. Tad čia – apie kelių dar nepaminėtų selebričių spektaklius.

Greta naftos bei deimantų kasyklų gyvena skurdžiai, klesti prekyba ginklais, o pilietiniai karai sujaukė šimtų tūkstančių žmonių gyvenimus. Ir ką mes galime papasakoti taip gyvenantiems? Kokį teatro spektaklį jiems parodyti?

Žmogus ir visuomenė, žmogus ir istorija – tokios teminės daugumos šiuolaikinių vokiečių spektaklių koordinatės.

Tarptautinis teatro mokyklų festivalis dalyvius rinkosi pats, o ne jam savo nuožiūra siuntė aukštosios mokyklos. Taip, regis, apsidrausta nuo pavojaus gauti katę maiše ir tai leido sudaryti konceptualią programą.