Oskaras Koršunovas antrą kartą iš eilės Torūnės festivalyje pripažintas geriausiu režisieriumi – praeitame už geriausią festivalio režisūrą buvo apdovanotas spektaklis „Dugne“.
Tradiciškai po spektaklio „Kontakt“ festivalyje rengiami susitikimai su žiūrovais. Dažnai jie virsta sudėtingomis diskusijomis, kurių metu žurnalistai, kritikai demonstruoja savo erudiciją, negailėdami spektaklio kūrėjų.
Gryna forma grynai muzikai ir grynam judesiui. Šiandienos teatras iš tikrųjų yra daug konservatyvesnis, publika anuomet savo ruožtu buvo daug atviresnė tokioms naujovėms.
Savaitgalį trupė išplaukė į Amsterdamą, kur vaidins balandžio 29-30 d. Gegužės 20 d. „Globe“ aktoriai rodys savo spektaklį Vilniuje, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmuose.
Nors konferencija vadinosi „Teatras ir nomadinis subjektas“, kartais nomadiškumo refleksijų čia būta gerokai daugiau nei teatro. Diskusijos po vienos sesijos apskritai pakrypo apie neskausmingą elnių kastravimą…
„Žana“ – ir jos sceninis tour de force, ir priekaištingas priminimas visatai, kad kinematografas nuo Aleksejaus Balabanovo „Morfijaus“ laikų nepasiūlo aktorei jos vertų vaidmenų.
Tai pirmas Bienalės apdovanojimas belgų menininkui teatro srityje, kurį sustiprino „Sidabro liūtas” taip pat belgui teatro režisieriui Fabrice´ui Murgiai.
Neigimo tendencijos atsiranda tuomet, kai prieš tai populiarumo viršūnėje buvęs meno žanras ar stilius tampa visuotinai suprantamas, plačiai diskutuojamas ir aptariamas meno teorijų baruose.
Prieš 10 metų buvome atvežę kitą Lauwerso spektaklį. Tąkart dauguma žiūrovų nesusigaudė, ką jie žiūri. O dabar per „Izabelės kambarį“ kontaktas tarp spektaklio ir auditorijos užsimezgė iš karto. O juk Lauwersas per tą dešimtį metų nepasidarė stipriai kitoks.
