Neigimo tendencijos atsiranda tuomet, kai prieš tai populiarumo viršūnėje buvęs meno žanras ar stilius tampa visuotinai suprantamas, plačiai diskutuojamas ir aptariamas meno teorijų baruose.
Prieš 10 metų buvome atvežę kitą Lauwerso spektaklį. Tąkart dauguma žiūrovų nesusigaudė, ką jie žiūri. O dabar per „Izabelės kambarį“ kontaktas tarp spektaklio ir auditorijos užsimezgė iš karto. O juk Lauwersas per tą dešimtį metų nepasidarė stipriai kitoks.
Lukos miesto merija buvo labai dosni ir atvėrė visus miesto sandėlius, kuriuose ieškojome parko suoliukų spektaklio scenografijai. Panaudojome tikrus pokario Lukos parkų suoliukus, stulpus ir žibintus.
Režisieriaus Rimo Tumino 2010 metais sukurtas spektaklis sužavėjo tarptautinio festivalio publiką užburiančiu vaizdu ir tiršta teatrine atmosfera.
„Aš vaidinsiu, kad nematau, – tokia Vivianne Izabelės frazė nuskambėjo kaip sąmokslo dalis. Ir spektaklis nuo pat aktorių įėjimo į sceną tapo nesuvaidintu sąmokslu su žiūrovais.
„Panašių pojūčių sukelia didžiųjų pasaulio režisierių Jerzy Grotowskio, Eugenio Barbos, Peterio Brooko darbai. Tačiau Lietuvoje tai yra norma!“
Nors tai pirmasis festivalis, tačiau jis jau dabar laikomas svarbiausiu San Paulo teatriniu įvykiu. Festivalio programoje stengiamasi pristatyti eksperimentuojančius teatro menininkus.
Lenkų teatrologo Łukaszo Drewniako, 2005 m. pabaigoje prognozavusio, kad lietuvių teatrui gresia „septyneri liesi metai“, įžvalgos buvo netgi labai optimistinės.
44 dienas visuomenę labiausiai kankino klausimas: ką iš tikrųjų rengiasi daryti teatras „NO99“? Artėjant suvažiavimui, klausimas, ar bus įkurta nauja politinė partija, labiausiai kaitino atmosferą.
