Renginys dedikuojamas Pirmojo pasaulinio karo 100-mečiui. Karo tema ryškiausia bus dramos teatro programoje, o kitos operų premjeros tęs ankstesniųjų metų ciklus, gaivins operos aukso fondą.
Režisierius pirmiausia užsipuola vieningos Europos apologetus. Niūri spektaklio metafora – koncentracijos stovyklą primenanti lūšnynų konstrukcija su Aušvico vartais, virš kurių iškaltas užrašas „Laisvė. Lygybė. Brolybė”.
Prieš spektaklį „Homburgo princas“ aktoriai ir scenos darbuotojai išsirikiavo scenoje ir išrėkė protestą prieš prezidento Francois Hollande´o administracijos politiką. Tačiau žiūrovai į jų protestą sureagavo gana abejingai.
Anksčiau valdžia teatrą laikė nesvarbiu ir įdomiu tik tam tikram žmonių būriui. Dabar taip nebėra. Tas valdžios susidomėjimas teatru veikia kaip didelis laisvės suvaržymas.
Tai studentams buvo iškart antras festivalis – jie atvyko tiesiai iš Venecijoje vykusio tarptautinio teatro mokyklų festivalio Venecija-Open stage, kurį organizuoja Venecijos teatro universitetas.
Jaunieji lietuvių scenos menų kūrėjai vienas po kito debiutuoja garsiose užsienio scenose. Vienoje pagrindinių Londono šokio meno aikštelių pagrindiniame vaidmenyje pasirodys šokio atlikėja Monika Klimaitė.
1994 m. Šiaurės Reino-Vestfalijos žemių vyriausybės pradėta rengti tarptautinė šokio bienalė pirmus du kartus vyko Esene esančiose anglies kasyklose, kurių dalis dar tebeveikia, o kita dalis atiduoda kultūros reikmėms.
Aktorių asmeninė patirtis, drąsi pozicija bei individuali pasaulėžiūra kartu su Shakespeare´o pjesės personažais sukuria paradoksalią, juokingai graudžią jaunų žmonių istoriją.
Daiktų – maisto produktų, augalų, pagaliau teksto, muzikos, atakuojančių vaizdų apstas scenoje kuria efektingą perviršį, – tai savotiškas naujasis barokas, kai visko yra daug, einama už estetinių ir gero skonio ribų.
