Festivalio teorinė dalis vyko Latvijos kultūros akademijos teatro namuose „Zirgu pasts”. Konferenciją moderavo žurnalistas Atis Rozentāls ir teatro kritikė Zane Radzobe. Savo šalių profesionaliųjų teatrų aktualijas apžvelgė pranešėjai Luule Epner (Estija), Silvija Čižaitė-Rudokienė (Lietuva) ir Zane Radzobe (Latvija)

Iki šiol politinių pareiškimų scenoje vengęs režisierius Vidas Bareikis Latvijoje sukūrė politikos prisodrintą, smagų, kartkartėmis įžūlų, vietomis tiesmuką, bet žavų spektaklį.

Kas ir kodėl nusprendė, kad būtent vieni, o ne kiti spektakliai verti būti parodyti festivalyje? „Geležinis“ tik vienas argumentas – tai turi būti kūriniai pagal nacionalinę dramaturgiją. Laimė, ši sąvoka suprantama plačiai.

Prieš trejus metus būrys menininkų taikiai užėmė seniausią Romos miesto teatrą „Teatro Valle“. Jie taip protestavo dėl jo privatizavimo, finansavimo mažinimo, atgyvenusios valdymo sistemos.

Festivalyje savo spektaklius pristatė ir tokie teatro režisieriai, kaip Romeo Castellucci, Lukas Percevalis, Pippo Delbono, Bramas Jansenas bei Kornelis Mundruczo.

Tadashi Suzuki: „Nebijokit to, kaip atrodote scenoje. Greičiausiai atrodot blogai. Apskritai aktoriams scenoje dažniausiai nepasiseka, todėl reikia to nesureikšminti ir dirbti toliau“.

Tagankos teatro spektakliai tapo tais, kuriuos šiandien vadiname kultiniais. „Geras žmogus iš Sezuano“. „Antipasauliai“ „Paklausykite!“, „10 dienų, sukrėtusių pasaulį“ sukrėtė partinę Maskvą.

Nekrošiaus spektaklius vis dar žiūri ir žiūri mintyse net jiems pasibaigus, jie jaudina ir sukelia mintis dar ilgai po jų peržiūros. Net buvo rytais šmaikštaujama: „Na ką, ir vėl miegojai su Nekrošiumi?“

Kiekvienas pasakojo apie teigiamas patirtis – kaip jie nustebę, kad SCOT aktoriai dirba visur, ne tik scenoje, kiek daug teatro erdvių mažame kaimelyje, kaip nepasiteisino iki tol girdėti gandai, jog čia aktoriai kankinami…