Liublino tarptautinio šokio festivalio tema – bandymas apibrėžti nacionalinių šokio platformų fenomeną. Metų reiškinio kategorijoje nugalėjęs „Menų spaustuvėje“ tai apibrėš kartu su kūrėjais iš Vokietijos, Portugalijos, Italijos, Čekijos…
33 dienos – tiek laiko režisierius Oskaras Koršunovas ir jo aktorių trupė praleis gastrolėse užsienyje, į kurias išvyksta jau antradienį. Vos kiek daugiau nei per mėnesį OKT/Vilniaus miesto teatras aplankys festivalius Izraelyje, Kinijoje, Prancūzijoje, Rusijoje bei Ispanijoje.
Festivalio teorinė dalis vyko Latvijos kultūros akademijos teatro namuose „Zirgu pasts”. Konferenciją moderavo žurnalistas Atis Rozentāls ir teatro kritikė Zane Radzobe. Savo šalių profesionaliųjų teatrų aktualijas apžvelgė pranešėjai Luule Epner (Estija), Silvija Čižaitė-Rudokienė (Lietuva) ir Zane Radzobe (Latvija)
Iki šiol politinių pareiškimų scenoje vengęs režisierius Vidas Bareikis Latvijoje sukūrė politikos prisodrintą, smagų, kartkartėmis įžūlų, vietomis tiesmuką, bet žavų spektaklį.
Kas ir kodėl nusprendė, kad būtent vieni, o ne kiti spektakliai verti būti parodyti festivalyje? „Geležinis“ tik vienas argumentas – tai turi būti kūriniai pagal nacionalinę dramaturgiją. Laimė, ši sąvoka suprantama plačiai.
Prieš trejus metus būrys menininkų taikiai užėmė seniausią Romos miesto teatrą „Teatro Valle“. Jie taip protestavo dėl jo privatizavimo, finansavimo mažinimo, atgyvenusios valdymo sistemos.
Festivalyje savo spektaklius pristatė ir tokie teatro režisieriai, kaip Romeo Castellucci, Lukas Percevalis, Pippo Delbono, Bramas Jansenas bei Kornelis Mundruczo.
Tadashi Suzuki: „Nebijokit to, kaip atrodote scenoje. Greičiausiai atrodot blogai. Apskritai aktoriams scenoje dažniausiai nepasiseka, todėl reikia to nesureikšminti ir dirbti toliau“.
Tagankos teatro spektakliai tapo tais, kuriuos šiandien vadiname kultiniais. „Geras žmogus iš Sezuano“. „Antipasauliai“ „Paklausykite!“, „10 dienų, sukrėtusių pasaulį“ sukrėtė partinę Maskvą.
