Visų tautų karo šokiai, Egipto elito krizė, galimybės žaisti klasiką – Avinjonas būtent užsienio režisierių kūriniais atskleidžia naujas teatro galimybes.
Pirmadienį Oskaras Koršunovas užrašė savo feisbuke: „Vakar Venecijoje pasaulio elitas prarėkė balsus, šaukdami bravo!“
Norisi pritarti Thomui Ostermeieriui: „Teatras neturi galios pakeisti pasaulį. Teatras niekada neturėjo galios pakeisti pasaulį. Jei būtų kitaip, mes būtume kitokiame pasaulyje“.
Atrodo, šis sunkus laikas išmokė menininkus kiek pailsėti nuo amžinos konkurencijos, pamiršti „mylėjimą vien tik savęs, brangiausiojo ir genialiausiojo”, ir atrasti solidarumo ir savitarpio pagalbos džiaugsmą.
Spektaklis rodo, kaip karas išprovokuoja žmoguje slypinčius geismus, ir paliečia kolonijinių bei postkolonijinių karų klausimą. O premjera po išpuolio „Charlie Hebdo“ sukūrė dar vieną kontekstą.
„Jaunojo Europos teatro“ programą stebėjo legendinio JAV teatro „La MaMa“ atstovai Umbrijoje, su kuriais aptartos bendradarbiavimo galimybės dalyvaujant rezidencijų ir seminarų programose.
Mes keikiame neoliberalizmą, bet kultūros laukas pats dažnai tampa neoliberalus. Turime būti atsargūs, kurdami tarptautinę rinką, kad nekartotume privalomo „ekonomikos augimo“ klaidų.
Kasmet Avinjono festivalio pagrindinėje programoje – nuo 30 iki 50 pavadinimų spektaklių. Jie vyksta maždaug dvidešimtyje aikštelių, talpinančių nuo 50 iki 2000 žiūrovų. Festivalyje dalyvauja apie 3500 profesionalių menininkų. 2015 metų festivalio biudžetas – 13, 3 milijonų eurų. Festivalis kasmet suteikia Avinjono miestui nuo 23 iki 25 milijonų eurų ekonominės naudos.
Ilgus metus Schendelio šeima slėpė šį gėdingą faktą. Sužinojęs apie dėdės tamsią praeitį, Andreas pradėjo gaivinti atmintį. Tuo tarpu Enrico Pieri, priešingai, ilgus metus gramzdino atsiminimus.
