Susitikimo Bydgoščiuje kryptis – politiškai angažuotas, intelektualus, lenkų savivokos ir tradicijos mitus permąstantis teatras.

Gruzinai pasirodė esantys ideali „Visuomenės priešo“ auditorija – čia tobulai suveikė režisieriaus sumanytas teatro-forumo modelis. Aktoriams leidus, spektaklis būtų galėjęs trukti kone dvigubai ilgiau.

Moteris iš salės ispaniškai klausė Martyno Nedzinsko, ar spektaklis iš tikrųjų turi toks būti. Aktorius intuityviai jai atsakė rankos gestu: „Comsi comsa.“

Euripido pjesių pastatymai Suzuki karjeroje tapo etapiniais – vienas išvedė jį į tarptautinę areną, kitas užbaigė jo pasaulinio garso trilogiją, vienijamą pasaulio kaip ligoninės koncepcijos.

„Tai nebus tiesiog spektaklis. Labiau panašu į spiritizmo seansą, – žada režisierius. – Kelios valandos vertikaliajame matmenyje, kai susiduri vien tik su didžiaisiais klausimais.“

Spektakliai, atsidūrę greta, tapo nelyg dilogija, kurią jungia tema – meistras peržiūri savo gyvenimą ir profesiją, esminius kūrėjo ir žiūrovo, meistro ir minios santykius.

Anželika Cholina: „Šis spektaklis – fantazija Meilės tema, tragiškoji komedija, nuausta iš mano stebėjimų. Aš jį pavadinau „Vyrai ir moterys“ dėl to, kad spektaklis yra būtent apie vyrus ir moteris“.

Kokybės Suzuki reikalauja kiekvienoje srityje, tačiau pastatyti gerą spektaklį jam nėra vienatinė siekiamybė. Teatrą režisierius kuria ne dėl paties teatro – ši meno šaka jam yra priemonė idėjoms išreikšti.

Sovietinė Bulgakovo parabolė tampa aštriu ir provokuojančiu pasakojimu apie būtent šiandien į Senąjį žemyną plūstančius „kitokius“ ir sparčiai į radikaliąją dešinę sukančią Švedijos, o ir daugelio Europos kraštų, visuomenę.