Tai labai perversiška literatūra, kuri muilina skaitytojui akis. Gal todėl Proustas lyg ir nepakeitė pasaulio savo romanu, nors iš tikrųjų jį pakeitė. Tik mes vis dar nesugebame to sukonkretinti.
Nužingsniavome į jo studiją, paprastą tvirtai atrodantį statinį, kurį savo rankomis surentė dramaturgas-dailidė. Viduje nebuvo jokių puošmenų. Akivaizdu, kad tai buvo darbo kambarys, kuriame jis jautėsi patogiai.
Susitikimo Bydgoščiuje kryptis – politiškai angažuotas, intelektualus, lenkų savivokos ir tradicijos mitus permąstantis teatras.
Gruzinai pasirodė esantys ideali „Visuomenės priešo“ auditorija – čia tobulai suveikė režisieriaus sumanytas teatro-forumo modelis. Aktoriams leidus, spektaklis būtų galėjęs trukti kone dvigubai ilgiau.
Moteris iš salės ispaniškai klausė Martyno Nedzinsko, ar spektaklis iš tikrųjų turi toks būti. Aktorius intuityviai jai atsakė rankos gestu: „Comsi comsa.“
Euripido pjesių pastatymai Suzuki karjeroje tapo etapiniais – vienas išvedė jį į tarptautinę areną, kitas užbaigė jo pasaulinio garso trilogiją, vienijamą pasaulio kaip ligoninės koncepcijos.
„Tai nebus tiesiog spektaklis. Labiau panašu į spiritizmo seansą, – žada režisierius. – Kelios valandos vertikaliajame matmenyje, kai susiduri vien tik su didžiaisiais klausimais.“
Spektakliai, atsidūrę greta, tapo nelyg dilogija, kurią jungia tema – meistras peržiūri savo gyvenimą ir profesiją, esminius kūrėjo ir žiūrovo, meistro ir minios santykius.
Anželika Cholina: „Šis spektaklis – fantazija Meilės tema, tragiškoji komedija, nuausta iš mano stebėjimų. Aš jį pavadinau „Vyrai ir moterys“ dėl to, kad spektaklis yra būtent apie vyrus ir moteris“.
