Varšuvos susitikime – ne tik apie teatro atsakomybę bendruomenei, bet ir bendruomenės atsakomybę teatrui, apie problemas, iškylančias susidūrus su kitų kultūrų žmonėmis.
Pirminis planas – parodyti po vieną spektaklį „Lietaus žemė“ ir „Senelės pasaka“ Čikagoje bei Los Andžele – išaugo į 8 spektaklių turą.
Po vaidinimo lenkų žurnalistai, kalbinę Aleksandrą Rubinovą, labai nustebo, jog nepriekaištinga lenkų kalba suvaidinęs spektaklį aktorius lenkiškai nekalba.
Oskaras Koršunovas atnaujina senojo žemyno sceną kartu su Romeo Castellucci, Thomasu Ostermeieriu, Janu Klata… Asmenybėmis, kurios kelia polemiką, provokuoja skirtingas nuomones ir kuria šiandienos scenos gramatiką.
Premjera Veimaro menų festivalyje nesukėlė jokio skandalo. Reiškia, tai buvo ne „Rimini Protokoll“ provokacija, o bandymas laužtis pro atviras duris.
Kritikai neina žiūrėti pirmųjų spektaklių. Ir publika Graikijoje nesiveržia į pirmuosius spektaklius. Yra tokia nuomonė, kad premjeros būna nervingos, nesubalansuotos, todėl prašmatniau pažiūrėti kiek apsišlifavusį spektaklį.
Tradiciškai, likus trims savaitėms iki ceremonijos, nominantai susitinka pagerbti Latvijos scenos veteranus. O nominantų sąrašas šiemet įspūdingas: kiekvienoje iš 17 nominacijų – po 5-6 pavardes.
Tai labai perversiška literatūra, kuri muilina skaitytojui akis. Gal todėl Proustas lyg ir nepakeitė pasaulio savo romanu, nors iš tikrųjų jį pakeitė. Tik mes vis dar nesugebame to sukonkretinti.
Nužingsniavome į jo studiją, paprastą tvirtai atrodantį statinį, kurį savo rankomis surentė dramaturgas-dailidė. Viduje nebuvo jokių puošmenų. Akivaizdu, kad tai buvo darbo kambarys, kuriame jis jautėsi patogiai.
