Norėdamas suprasti visuomeninius konfliktus, bandžiau stebėti šeimas. Dėl šios priežasties prancūzų laikraštis „Libération“ mano pjesę „Pilietiniai karai“ pavadino visuomenės psichoanalize. Galiu pasakyti, kad dažno džihadisto karjera prasideda nuo paauglystės krizės ir tuštumos jausmo.
Vroclavo teatro spektaklis „Mirtis ir mergelė“ neabejotinai įeis į Lenkijos istoriją kaip vaidinimas, sukėlęs didžiausią kultūrinį skandalą nuo sovietmečio eros pabaigos.
Varšuvos susitikime – ne tik apie teatro atsakomybę bendruomenei, bet ir bendruomenės atsakomybę teatrui, apie problemas, iškylančias susidūrus su kitų kultūrų žmonėmis.
Pirminis planas – parodyti po vieną spektaklį „Lietaus žemė“ ir „Senelės pasaka“ Čikagoje bei Los Andžele – išaugo į 8 spektaklių turą.
Po vaidinimo lenkų žurnalistai, kalbinę Aleksandrą Rubinovą, labai nustebo, jog nepriekaištinga lenkų kalba suvaidinęs spektaklį aktorius lenkiškai nekalba.
Oskaras Koršunovas atnaujina senojo žemyno sceną kartu su Romeo Castellucci, Thomasu Ostermeieriu, Janu Klata… Asmenybėmis, kurios kelia polemiką, provokuoja skirtingas nuomones ir kuria šiandienos scenos gramatiką.
Premjera Veimaro menų festivalyje nesukėlė jokio skandalo. Reiškia, tai buvo ne „Rimini Protokoll“ provokacija, o bandymas laužtis pro atviras duris.
Kritikai neina žiūrėti pirmųjų spektaklių. Ir publika Graikijoje nesiveržia į pirmuosius spektaklius. Yra tokia nuomonė, kad premjeros būna nervingos, nesubalansuotos, todėl prašmatniau pažiūrėti kiek apsišlifavusį spektaklį.
Tradiciškai, likus trims savaitėms iki ceremonijos, nominantai susitinka pagerbti Latvijos scenos veteranus. O nominantų sąrašas šiemet įspūdingas: kiekvienoje iš 17 nominacijų – po 5-6 pavardes.
