Vokiečių teatras nuo Brechto laikų turi gilias tradicijas ir instrumentus, kaip skatinti visuomenę mąstyti, neperšant moralo, kuris parengtas jau iš anksto.

Performanso parodija: į galeriją užsukę žiūrovai galės pasėdėti šalia apsinuoginusios menininkės ant kito, čia pat stovinčio unitazo.

Šiuolaikinės pjesės pagal klasikinius romanus šiandien nėra retenybė. Biografinių pjesių irgi nemažai, ir apie Tolstojų taip pat. Tačiau autorius su savo herojais ne taip dažnai sujungiamas.

Naujųjų „Muškietininkų“ visatoje, priklausančioje režisieriui Konstantinui Bogomolovui, egzistuoja dvi nesutaikomos jėgos – „meilė ir mirtis, karalienė ir kardinolas“, o kova tarp jų vyksta ne kur nors, bet 2015-ųjų Maskvoje.

Pavyzdžiui, Tulūza, turinti kiek daugiau nei milijoną gyventojų, yra cirko miestas. Tulūzos regione yra ir Auch miestelis, turintis išskirtinę cirko rezidenciją, didžiausią šapito palapinę. Čia vyksta ir vienas didžiausių Europoje šiuolaikinio cirko festivalių.

Kad sudėtum ištisą sakinį, reikalingas didžiulis turtas. Turtingesni žmonės turi daugiau žodžių. Būna žodžių išpardavimai, esti ir žodžių šiukšlynai. Kartais vėjo nublokštus žodžius galima pagauti.

Kad ir kaip nuvalkiotai skambėtų metafora apie Didžiąją kinų sieną, ji vis dėlto tiktų bandant nubrėžti mūsų žinių ribas.

Yanos Ross spektaklį „Mūsų klasė“ dažnai atvyksta pažiūrėti kritikai, festivalių prodiuseriai iš įvairių pasaulio šalių. Tačiau režisierei ypač svarbus buvo susitikimas su Lenkijos žiūrovais.

Latvijos režisierius praėjusį penktadienį nutraukė darbo sutartį su Hamburgo teatru „Thalia“, nes nepritaria šio teatro ir kitų Vokietijos kultūros įstaigų vykdomai paramos pabėgėliams politikai.