Itziko Galili premjera tėvynėje po dviejų dešimtmečių kūrybos kitur vis dėlto yra įvykis ir reiškinys. Netgi jo premjera Vilniuje, Operos ir baleto teatre buvo pernai pavasarį, taigi – anksčiau, nei Tel Avive.

Šiemet specialūs klausimynai buvo išsiųsti teatro kritikams, nuolat lankantiems užsienio spektaklius, gastroliuojančius Maskvoje ir Sankt Peterburge. Atsakymus pateikė 59 kritikai.

Rimas Tuminas: „Tai opera apie amžiną Rusijos kelionę į katorgą. Amžiną užgautos liaudies kelią į sielų išganymą“.

Spektaklio veiksmas vyksta mūsų laikais: režisieriaus gimtinėje – stalininio režimo fone, Graikijoje – balandžio perversmininkų diktatūros fone. Tačiau abiem atvejais laisvo ir vienišo žmogaus kova išlieka ta pati – susijusi su išgyvenimu tremtyje ir nuolat griūvančiu tikėjimu.

Po šešių valandų aš pradėjau judėti publikos link. Buvau pusnuogė, kruvina ir apsiverkusi. Žmonėms buvo sunku tai matyti, jie pradėjo bėgti iš galerijos tekini.

Gyvenimo patirtis maitina meninę patirtį. O mes esame liudininkai to, kaip gyvenimas rašo rašytoją. Žiauriai.

Vokiečių teatras nuo Brechto laikų turi gilias tradicijas ir instrumentus, kaip skatinti visuomenę mąstyti, neperšant moralo, kuris parengtas jau iš anksto.

Performanso parodija: į galeriją užsukę žiūrovai galės pasėdėti šalia apsinuoginusios menininkės ant kito, čia pat stovinčio unitazo.

Šiuolaikinės pjesės pagal klasikinius romanus šiandien nėra retenybė. Biografinių pjesių irgi nemažai, ir apie Tolstojų taip pat. Tačiau autorius su savo herojais ne taip dažnai sujungiamas.