Režisierius Peteris Hallas, pastatęs „Amadėjų“, savo dienoraštyje rašė, kad pjesė, kurioje vidutinybės Saljerio kūriniai priešpastatomi Mocarto genijui, yra autobiografinė, nes neva Mocartą Shafferis lygino su Samueliu Beckettu bei Haroldu Pinteriu, šalia kurių jis pats sau atrodė tik dramaturgijos Saljeris – paprastas rašeiva.

Šie metai parodė, kad festivalio programai apskritai nebūtinas nivelyras, o užvis svarbiau – atranka: paradoksalu, tačiau senas geras pastatymas gali „nunešti“ madinguosius.

Ir štai ateina metas kultūrai. Ji – mirusi, ji – vaiduoklis. Būti ar nebūti? Tokioje situacijoje reikia baigti „šou“, gesinti šviesas, nuleisti uždangą.

Ryški, komiška, tragiška, begėdiška – Isabelle Huppert nepalieka abejingų ir tik patvirtina esanti šiuolaikinio teatro primadona. Per visą virš trijų valandų trunkantį spektaklį nė karto nepalikdama scenos, keisdama įvaizdį ir personažus, ji nepaliauja stebinti.

Mes, teatro žmonės, per retai būname Rygoje. Juk ranka pasiekiamas miestas gali akimirksniu katapultuoti į Alvio Hermanio, Vladislavo Nastavševo arba Valterio Silio kuriamo teatro oazes.

Marina Davydova: „Tai itin retas modernaus teatro pavyzdys, kuriame lieka tik aktoriai, žiūrovai ir jų buvimas. Mūsų intensyvioje programoje trūko būtent tokio spektaklio“.

Geriausia jaunoji solistė tarptautiniuose operos Oskaruose – beprotiškai didelis pasiekimas. Ir jis dar didesnis ir iškilesnis, nes antri metai iš eilės mūsų merginos jį nusineša be jokios konkurencijos pasaulyje.

Scenos, kurių Vilniuje ir Rygoje nebuvo, Estijoje tapo ryškiausiomis. Vilniuje neliko teroro aktų scenų. 2011 metais šie įvykiai buvo ne tokie aktualūs kaip šiandien. Dabar Beno ir kitos jo moters meilės istorija, susijusi su sprogdinimo išpuoliais Liverpulio metro stotyje, tikrai liktų.

Jausmas – štai kas yra svarbiausia žmogui bendraujant su žmogumi, tautai su tauta. Jeigu mūsų kelias į Kinijos gyventojų širdis ir galvas – per sceną, o ne per prekybos centro lentyną ar istorijos vadovėlį, eikim šituo keliu.