Mums atrodo, kad tai labai lietuviška ir lokali tema, todėl nuspėti kaip reaguos kinai, žinant, kad jie gali išeiti, miegoti spektaklio metu ir panašiai, buvo labai sunku.

Festivalį anonsuojantys apžvalgininkai pastebi, kad šiemet trečdalį pagrindinės festivalio programos spektaklių režisavo moterys, ir tai „ypatingai džiugu Lauros de Sad – Pertrarkos mūzos – gimtajame mieste“.

Viena iš centrinių islandų „Žuvėdros“ temų – autoriteto galia. Tie, kurių autoritetas pripažįstamas, vien savo buvimu išstumia kitus iš jiems gyvybiškai būtinos terpės arba priverčia gyventi primestą, neautentišką gyvenimą.

Eimunto Nekrošiaus spektaklio aktualumą patvirtino ir nauji kvietimai, jau pasiekiantys „Meno fortą“ iš organizatorių, mačiusių „Bado meistrą“ Rumunijoje ir Italijoje.

Bet Yana Ross, statydama „Ežerą“ „TR Warszawa“ teatre, nesutinka būti tiesiog Durnenkovo ruporu ir apsiriboti pjesės brėžiamomis reikšmių trajektorijomis. Kaip dar vieną spektaklio veikėją ji įveda rusų akcionisto, bekompromisio kovotojo Piotro Pavlenskio figūrą.

Mūsiškis pramanas po kiekvieno spektaklio ploti atsistojus Rygoje dar nėra tapęs įpročiu. Šiuokart – trečiąjį „Užmūrytųjų“ premjeros vakarą – aplodismentai truko kone dešimt minučių. Nacionalinei operai!

Režisierius Peteris Hallas, pastatęs „Amadėjų“, savo dienoraštyje rašė, kad pjesė, kurioje vidutinybės Saljerio kūriniai priešpastatomi Mocarto genijui, yra autobiografinė, nes neva Mocartą Shafferis lygino su Samueliu Beckettu bei Haroldu Pinteriu, šalia kurių jis pats sau atrodė tik dramaturgijos Saljeris – paprastas rašeiva.

Šie metai parodė, kad festivalio programai apskritai nebūtinas nivelyras, o užvis svarbiau – atranka: paradoksalu, tačiau senas geras pastatymas gali „nunešti“ madinguosius.

Ir štai ateina metas kultūrai. Ji – mirusi, ji – vaiduoklis. Būti ar nebūti? Tokioje situacijoje reikia baigti „šou“, gesinti šviesas, nuleisti uždangą.