Kol aktoriai dar nesijautė tvirtai, sulaukdavo pasipiktinimo iš žmonių, nelauktai tapdavusių žiūrovais. Bet kai susitvarkė ir su tekstu, ir su jausmais, ir su aplinkybėmis, jų nevaikė net policininkai, stebėję repeticijas metro stotyse.
Valdžios pakišto Morawskio sąraše atsidūrę Lenkijos menininkai vienas po kito pareiškia, kad bendradarbiauti su minėtu ponu jie neketina, o jis pats, sudarinėdamas programą, pasirodo, nė į vieną jų nesikreipė.
Šaižūs elektroniniai garsai derinami su giedojimu, neoninės spalvos – su išblukusiu vaizdu, švelnūs pasažai – su audiovizualinėmis atakomis, abstrakčios projekcijos – su gamtos kataklizmų dokumentiniais kadrais.
Vakariečiai „Po ledu“ vertina kaip aktualų, šiuolaikišką darbą, o Lietuvoje šis spektaklis įvertintas kaip senstelėjęs – nors kapitalizmas, kurį šiame spektaklyje ir kritikuojame, mūsuose dar tik skleidžia pirmuosius daigus.
Baiminamasi, kad po masinių valymų kariuomenėje, teismuose, universitetuose bei žiniasklaidoje atėjo ir kultūros institucijų eilė.
„Pribloškiantis lietuvių pastatymas“, „pavyzdys mūsų darbuotojams, apsimetinėjantiems aktoriais“, „stulbinanti Čechovo analizė“, „aukščiausias profesionalumas“, „ko gero, geriausia ką matėme Venecijos bienalėje“
Naujojo festivalio Pekine kontekste Lietuva atrodo itin solidžiai – rodomi net trys mūsų spektakliai, festivalio rengėjai pripažįsta Lietuvą viena pagrindinių savo įkvėpėjų.
Nepaisant to, kad viskas vyksta Vroclave, tai nėra susiję tik su Vroclavu. Juk Teatr Polski yra įžymiausias Lenkijos teatras, tad tai – didelis, visą šalį apimantis, skandalas.
Dabartinės vadovo pareigos man yra pačios netikėčiausios, turbūt ir labiausiai nebūdingos man. Suprantu, kad nuėjau visai jau kažkur ne ten. Išaugau šeimoje, kur visi vadovavo ir mokėjo tai daryti, ir aš suprantu vadovavimo principus, moralę, bet pats vadovavimas man labai svetimas.
