Nė vienas iš migrantams padėjusių teatrų nesijaučia atlikę žygdarbį ar pasiaukoję – jiems tai normalus pilietinis poelgis.

Kuratorius gali padaryti festivalį, kuris pakeis teatrinę realybę. Tai vyksta visur. Ir tai jokiu būdu neliudija kritiko profesijos krizės – tai liudija, kad nyksta ribos tarp praktikos ir teorijos.

Daugumai šeimų rūpi, kad vaikas mokėtų gimtąją kalbą, o teatras yra šiek tiek kitokia, netradicinė mokomoji erdvė, kuri gali prie to tikslo prisidėti.

Du režisieriai iš Rytų mums yra būtini – lenkas Krystianas Lupa ir lietuvis Oskaras Koršunovas. Pastarasis turi vieną išskirtinį bruožą – jo spektakliai niekada nenuvilia.

BITEF ypatingai reikšmingas Lietuvos teatrui. 1984 m. BITEF´e viešėjo „Pirosmani, Pirosmani“ – Europa išgirdo apie lietuvių teatrą ir atvėrė jam savo duris, o Eimunto Nekrošiaus spektakliai tapo laukiami svarbiausiuose festivaliuose iki šiol.

Komisija, peržiūrėjusi daugybę Italijos ir užsienio šalių spektaklių, tarptautinės reikšmės prizą paskyrė LMTA studentės Kamilės Gudmonaitės spektakliui „Sapnas“.

Tyrinėji naujus plotus ir taisykles, pratiniesi gyventi privatumo nepaisančioje didelėje komunoje, o dar karštis, vėlyvi vakarai, ankstyvi rytai, audringi vakarėliai – ir begalinis noras šioje pašėlusioje aplinkoje susikaupti ir pagimdyti unikalius kūrybinius sprendimus.

Į pirmuosius du vaidinimus bilietai buvo išparduoti iš karto, o į paskutinį pasirodymą žiūrovai nebetilpo ir stengėsi patekti netgi tie, kurie spektaklį jau matė.

„Auksinei kaukei“ nominuojama ne po tris keturis geriausius darbus. „Rusiškas romanas“ – vienas iš dešimties nominuotų didžiosios scenos spektaklių.