Turbūt būtų galima kalbėti apie absurdą kaip apie cirko esmę – čia ši kategorija pateikiama estetiškai ir dažniau kelia ne pyktį ar neviltį, bet juoką ir, jei artistai yra stiprūs – susižavėjimą.

Jis sukūrė teatrinę kalbą, keliančią klausimus apie tai, kaip suprantame ir vertiname žmones, jų veiksmus ir tarpusavio ryšius. Tai kalba, keičianti patį kalbos veikimo būdą.

Lietuvoje apskritai tokio forumo ar festivalio, pristatančio geriausius scenos kūrinius, nėra. Atskiros „vitrinos“ dažniausiai skirtos užsieniečiams, vietiniams žiūrovams – atsitiktinės gastrolės.

Šiuolaikiniame šokyje nuogumas nėra neįprastas. Tačiau mes, kuriantieji Izraelyje, esame per žingsnį atsilikę nuo Europos. Pasirodymo metu abu šokėjai yra be marškinėlių, o pasipiktinimą kelia tik moters kūnas.

Latviai stato daug nacionalinės dramaturgijos ir visiškai nevengia XIX a. ar sovietmečio tekstų. Tad dėl latviškos dramos ir jos trūkumo teatre niekas net nesiruošia kelti jokių dramų.

Užuot stulbinęs interpretavimo kraštutinumais, režisierius maksimaliai įsiklausė į autorę ir kaip niekad anksčiau nusilenkė tekstui.

Tai nuolatinis ginčas, kuriame kiekvienas tvirtina „buvau čia anksčiau už tave“. Tad kas turi teisę kalbėti apie tikrąjį Berlyną?

Naujasis vadovas paskelbė ketinąs teatrą paversti tarpdisciplinine erdve, kas jo priešininkams atrodė kaip esminių šio teatro tradicijų griovimas.

Šiuo metu realybė tapo toksiška teatrui. Ne dėl cenzūros, o todėl, kad tai nesutampa su tuo, kas rodoma per televiziją.