Rimo Tumino režisūra pavergė Kinijos žiūrovus dar pernai, kai jo spektakliu „Eugenijus Oneginas“ buvo atidarytas Vudženo festivalis.
Žiūrovai šokėjus Airidą Gudaitę, Lauryną Žakevičių bei būgnininką Adą Gecevičių išlydėjo ovacijomis, o kritikai įvertino dėmesiu.
Žurnalistas: „Spektaklis – labai naujoviškas, nes iki šiol niekam nešovė į galvą perteikti žmonių minčių apie jų sekinantį darbą.“
Yanos Ross „Lėlių namai“ provokuoja kvestionuoti nuomonę apie Švediją kaip socialinės paramos, lyčių lygybės, taikaus pilietiškumo ir tolerancijos visuomenę.
Šventa karvė – neliečiama pjesė – perrašyta. Geteborgo miesto teatre Yana Ross pavertė Henriko Ibseno „Lėlių namus“ ironiška mūsų laikų pasaka.
Apsimesti – argi tai nėra teatras, ne apie tai jis? Mylėti ir būti mylimai – ar teatras to nesuteikia? Teatras gali padėti, kadangi jis skirtas bendrauti su kitais, ar ne?
Prieš aktorius ir jų „personažus“ atsiveria didžiulė egzistencinė tuštuma. Jie iš esmės ja patenkinti: geras darbas, geras atlygis, sotus gyvenimas, tik neranda prasmės.
Nieko blogo, jei sulūžti ar smarkiai susimauni. Visa tai yra gerai, nes moko tave daugelio dalykų.
Berlynas, teatro vadovų kaita. Pralaimėjo tie, kuriems teatras buvo tik menas ir žaidimas, kiti žaidžia pačiu teatru ir juo plečia savo kovų lauką.
