Sakoma, kad būtent jo choreografija – dinamiška, stipri, energinga – šešto dešimtmečio pradžioje nubrėžė amerikietiškojo šokio standartus.

„Naujieji politikai mūsų nepasigailės“, daro išvadą Fabienne Pascaud, kai aptaria Oskaro Koršunovo „Tartiufą“ .

Žiaurus kraugeriškumas, išreiškiamas spektaklio metu, nenutolsta ir nuo tam tikros tyro džiugesio formos.

Kartais atrodė, jog aktoriai kalba prancūziškai, nes reakcijos buvo labai greitos ir atviros, sąmoningos.

Tartiufas triumfuoja iškėlęs ranką. Niekas nebegali jo sustabdyti, kaip niekas nesustabdo ir spektaklio.

Po pirmosios premjeros žymusis italų režisierius Romeo Castellucci puolė ant kelių prieš lietuvių sopraną.

Rimo Tumino „Pikų dama“ pagal Rusijos kritikus: simbolinė išorė be simbolinio turinio, metaforos paviršius be asociacijos šaltinio, ženklas be reikšmės.

Beveik du trečdaliai – 73% – patyrusiųjų vienokį ar kitokį netinkamą elgesį studentų yra moterys.

Tartiufams šypsosi sėkmė. Jie valdo pasaulį kaip startuolį, ir veikia abejingai. Šiandien tartiufai necenzūruojami.