Teatras iš tikrųjų, kaip sakė Brookas, gali būti tik čia ir dabar. Jei per spektaklį prisimeni kitus spektaklius, tai ne teatras.

O neįtiko man trys gerbiamų Prancūzijoje režisierių Alaino Francono, Erico Vigner ir choreografo Francois Verret spektakliai. Nepasakytum, kad blogi. Tiesiog per arogantiški savo intelektualiomis idėjomis ir užmojais.

Neįmanoma išvardyti visų susitikimų ir renginių, kurie kiekvieną šiųmečio festivalio dieną paverčia 24 valandomis apie teatrą, su teatru, dėl teatro. Avinjonas per šiuos 60 metų teisėtai tapo teatro Meka, kurią bent vieną sykį gyvenime privalo aplankyti scenos menininkas.

Čechovo pagalba Lacascade’ui pavyko prancūzus išbudinti, pavyko priversti gyventi čechovišku nieko neveikimo ritmu, bet tai, kas jiems labiausiai įstrigo, – tai įspūdingai jo spektakliuose panaudota Popiežių rūmų kiemo erdvė, gražios mizanscenos, šokis vietoj žodžių ir pan.

Kad Vasiljevas tęsia savo ieškojimus ir jam visiškai nusispjauti į žiūrovų užgaidas, įsitikinau žiūrėdama Homero „Iliados“ XXIII giesmę „Patroklo laidotuvės“.

Legendinis režisierius Peteris Brookas atvyksta į Avinjoną po ilgos pertraukos su pjese „Sizwe Banzi mirė”, kurią prieš trisdešimt metų parašė Atholo Fugardo kartu su juodaodžiais pietų afrikiečiais Johnu Kani ir Winstonu Ntshona.

Daugiau nei pusę amžiaus į Avinjoną buvo vykstama žiūrėti teatro – per jį pažinti žmones ir pasaulį, juo numalšinti meno, atitinkančio aukščiausius kriterijus, troškulį.

Liepos 6 d. Ponte miestelyje arklių teatro „Zingaro” spektakliu „Batuta” atsidarė 60-asis tarptautinis Avinjono festivalis.

Gegužės 30 ir 31 dienomis Makvoje parodytas Kauno valstybinio dramos teatro spektaklis „4.48 Psichozė“ tapo svarbiausiu Mejerholdo centro jubiliejaus įvykiu.