Londono Riverside Studios atsidarė pirmoji tarptautinė Centrinės ir Rytų Europos atlikėjų menų mugė.

Profesoriai teatrologai, teatrologijos kurso studentai, Berlyno aktoriai ar (graikų) teatrą mylintys ir juo besidominantys žmonės galėjo ne tik stebėti Antika „kvepiantį“ spektaklį, bet ir dalyvauti režisieriaus teoriniame bei praktiniame seminare „Balsai, kūnai ir antikinė graikų tragedija“.

„Neliečiamosios temos“ tampa bene jautriausia šių dienų teatro vaikams vieta. Aišku tik viena, kad tabu reikia ne laužyti, ne atsisakyti, o kalbėti apie juos.

Kaip teigia tarptautinio teatrų vaikams festivalio organizatorius Tony Reekie, „didžiausia problema, su kuria susiduria kitokio teatro vaikams kūrėjai, yra ta, kad suaugusieji bando savo atžalas apsaugoti nuo pasaulio, kurį patys sukūrė”.

2005 m. sausį Teherane pirmą kartą parodytas choreografės Helenos Waldmann spektaklis buvo didžiulis politinio teatro įvykis.

Daugeliui jis asocijuojasi su nykia ir depresiška pasaulio realybe, kurios, kaip teigia daugelis britų, keliskart daugiau Becketto pastatymuose nei pačioje dramaturgijoje.

„Dabar Dievai ateina iš Rytų. Rytų Europos šalys sukėlė tikrą revoliuciją Vakarų pasaulyje su savo naujųjų didžių kūrėjų atsiradimu”,- rašė Ispanijos spauda.

Gal aš buvau neatidi? Gal nesupratau vokiško humoro ir mąstysenos? O gal tik per daug tikėjausi iš vokiečių kritikų liaupsinamo choreografo Luco Dunberry?

Vakarienė lyg ir įprasta, tačiau valgiaraštį keičia natų sąsiuvinis, o patiekalų įvairovę – muzikinės dėžutės ir švilpukai.