Parodoje, kuri rengiama nuostabiai gražiuose secesiniuose paviljonuose Prahos pakraštyje, gali pamatyti ko tik nori: puikių darbų, originalių sumanymų, suvokti naujausias tendencijas.
Trys ilgomis šilkinėmis suknelėmis pasipuošusios moterys ir keturi kostiumuoti vyrukai stengiasi kuri tobulą pasaulį, tačiau žmogiškos ydos lenda tarsi ylos iš maišo.
„Juodosios rinkos“ scena: dvi moterys pardavinėja širdį, plaučius, skrandį, kepenis, inkstus, du vyrai vizualizuoja šių vidaus organų darbą.
Gal ir klystu, bet kūrybiškai aktyvesni ir išradingesni man pasirodė jaunieji lėlininkai – kuriantys nepriklausomus projektus, azartiški, nenustekentos fantazijos, jaučiantys asmeninę atsakomybę už savo darbą, neįklimpę į sandėrius su spektaklių užsakovais.
Po 1990 m. debiutavusi Rusijos režisierių karta po dešimtmečio išsisėmė, ėmė tiražuoti sėkmingas priemones, bet ir neįvaldė profesijos ir nesukūrė nė vieno naujo teatro modelio.
Berlyno premjerą švenčiantis spektaklis „KOSCH AGASCH“ ne tik prajuokino iki ašarų, bet ir padėjo susimąstyti, vertė ne tik pasyviai stebėti, bet ir klausti, ką žmogui reiškia tėvynė ir kaip jis suvokia tolumą.
Tiems, kurie savo teatro viziją ar pamatus kūrė pažindami gerą rusų teatrą, naujo susitikimo su juo galima būtų tik pavydėti.
Panašiai kaip Eurovizijoje, Torūnės teatrų festivalyje pirmavo „Rytų blokas“. Tik žiuri šiuo atveju atstojo žiūrovų balsavimą sms´ais.
„Faustas meta iššūkį žmogaus galimybėms, Goethe – literatūros ir teatro galimybėms. Nekrošius jiems atsako peržengdamas teksto ribas”, – rašoma Italijos Nacionalinės teatro kritikų asociacijos verdikte.
