Monteverdis ir „The Tiger Lillies”: toks, atsiprašant, sukergimas, labai rimtai nenuteikia ir jaukumo nežada. Ypač kai Martynas Jacques‘as spaudai pareiškia, kad Monteverdis – „tikriausiai koks nors itališkų ledų gamintojas“.

Didžiausio festivalio senbuviai perspėja: venkite kepto ir greito maisto, o prieš eidami į Haistrytą užsirašykite ant marškinėlių „Aš jau nusipirkau visus bilietus“. Pirmas reportažas iš Edinburgo teatro festivalio.

Pagyrų nestokojantys reklaminiai lankstinukai skelbė kvapą gniaužiantį pasirodymą – nepakartojamą šokio šou „ROTA“, choreografės repertuaro deimančiuką.

Anot Sivadier, jis bandė statyti „Karalių Lyrą“ ir kaip identiteto dramą. Kas mes esame? Ką mes reprezentuojame? Kuo skiriasi mūsų tikrasis, gamtiškasis, ir politinis kūnas?

Prisimename Davido Lyncho citatą: „Kodėl žmonės reikalauja iš meno kūrinių prasmės, jei didžioji jų pačių gyvenimo dalis visiškai beprasmė?“

Įspūdį čia, Avinjone, palieka ne tiek teatras, kiek įvairaus amžiaus žmonių gebėjimas įsileisti jį į savo gyvenimą, džiaugtis juo ir kasdien įveikinėti tą patį festivalio erdvių paieškos maratoną.

Nors lietuvių ekspozicijai priekaištų sugalvoti greičiausiai nepavyktų, – vis dėlto margoje, įvairove pasižyminčioje kvadrienalės erdvėje lietuvių paviljonui pritrūko originalesnio sprendimo.

Frankas Castorfas kalba apie savo spektaklį pagal prieštaringai vertinamą Louis-Ferdinand’o Céline’o romaną „Šiaurė“. Šiemetiniame Avinjono teatro festivalyje šis spektaklis tapo viena didžiausių sensacijų.

Atsišaukimų, proklamacijų, laikraštėlių su antraštėmis „Daugiau dirbk, mažiau galvosi“ per dieną galėjai prisirinkti visą šūsnį; iki pat festivalio pabaigos, matyt, liks kabėjęs ir plakatas prie įėjimo į Popiežių rūmus – „Kultūra pavojuje!“.