Trečiadienį (vasario 23 d.) bei šeštadienį ir sekmadienį (vasario 27 ir 28 d.) Stokholmo teatre „Folkopera" rodomi Oskaro Koršunovo režisuotos Kurto Weillio operos „Sidabrinis ežeras" premjeriniai spektakliai.
Bilietai seniai išpirkti, apie būsimą premjerą išsamias publikacijas su nuotraukomis iš repeticijų ir interviu su kūrėjais išspausdino stambiausi Švedijos dienraščiai, dainininkus ir aktorius bei keletą statomos operos fragmentų rytinėje laidoje pristatė viena pagrindinių Švedijos TV stočių, aktoriai davė interviu radijo žurnalistams. Sniegu užverstoje sostinėj nuo sausio pradžios kabo plakatai su atkaklaus dainininko apšarmojusia ir varvekliais apkibusia barzda atvaizdu. „Folkoperos" komunikacijos skyriaus darbuotojai įšaldė ledo blokuose smuiką ir porą pučiamųjų - ši instaliacija stovės vienoje miesto aikščių per visą spektaklio vaidinimo laikotarpį - iki kovo pabaigos.
„Sidabrinis ežeras: žiemos pasaka" (Der Silbersee: ein Wintermärchen) - komplikuoto likimo kūrinys, kurio žanrą pats Kurtas Weillis ir libreto autorius Georgas Kaiseris įvardijo kaip „pjesę su muzika". Opera buvo sukurta dramatišku laikotarpiu - tarpukario Vokietijoje 1932 m., o premjeriniai spektakliai įvyko trijuose Vokietijos miestuose (Leipcige, Erfurte ir Magdeburge) 1933 m. vasarį. Jau tada pjesė buvo suvokta kaip savotiškas politinis manifestas. Saugantis arešto Weilliui po premjeros teko emigruoti į Prancūziją (iš kur jis vėliau išvyko į JAV), o dramaturgo Kaiserio kūrinius uždrausta spausdinti.
„Sidabrinis ežeras" stilistiškai ir tematiškai artimas provokuojančiai ir konfliktiškai „Trijų grašių operai" (kurią Weillis parašė kartu su Bertoldu Brechtu 1928 m.), tačiau santūresnis ir klasiškesnis muzikiniu požiūriu, skirtas atlikti klasikinei simfonetei bei forepijonui, arfai ir mušamiesiems. Kurtas Weillis „Sidabriniame ežere" derina įvairias stilistikas: barokinio pastišo, vagneriškų nuotaikų, Vienos valso, maršo, oratorijos, tango, diksilendo, simfonijos, melodramos ir kabareto. Anot naujojo „Folkoperos" spektaklio dirigento Joakimo Unanderio, palikdamas tėvynę, Weillis paliko ir pabaigtą kūrybinį laikotarpį - daugiau tokios stilistikos muzikos jis neberašė.
Šis Weillio kūrinys yra vienas mažiausiai žinomų ir rečiausiai statomų. Labiausiai tikėtinos priežastys - neįprastas teksto (kalbamosios operos dalies) ir muzikos santykis: teksto trukmė yra net kelis kartus didesnė už muzikos. Dėl to operos dainininkams tenka nelengva užduotis paruošti didžiules dramines kūrinio dalis, o dramos aktoriams sunkiai įveikiamos sudėtingos vokalinės partijos.
Oskaras Koršunovas, kuriam „Folkopera" pasiūlė šį kūrinį, nusprendė, kad visus „Sidabrinio ežero" personažus kurs dešimt operos dainininkų ir vienas dramos aktorius. Pastarasis, vienas pagrindinių savo kartos Švedijos teatro ir kino aktorių, Torkelis Peterssonas, dirba su Koršunovu jau antrą kartą - jis sukūrė Tinkerio vaidmenį Sarah Kane „Išteisintuose", statytuose Dramateno (Karališkojo dramos teatro) eksperimentinėje scenoje „Elverket" 2003 metais. Peterssonas, nuo vaikystės svajojęs apie operos solisto karjerą, baigęs muzikos mokyklą, dabar, sulaukęs keturiasdešimties, gavo išbandyti savo svajonę gana saugiomis aplinkybėmis - pagrindiniam herojui Weillis skyrė tik vieną vokalinį numerį, tačiau didelės apimties ir sudėtingas draminio veiksmo scenas.
Spektaklio kūrybinės grupės sąrašą puošia ne tik puikių solisčių Ulrikos Mjörndal ir Ulrikos Tenstam pavardės - „Sidabrinio ežero" scenografiją ir videoprojekcijas kūrė vienas garsiausių šiandienos Švedijos scenos dailininkų Peteris Lundquistas. Jis bendradarbiauja su Oskaru Koršunovu jau trečią kartą: buvo minėtojo spektaklio „Išteisintieji" scenografu, o taip pat įspūdingojo norvegiškojo Stavangerio Europos kultūros sostinės´2008 projekto „Tos akys" pagal Jono Fosse pjesę bendraautoriumi, - ten Lundquistas buvo sukūręs natūralios įlankos vandens užliejamą ir į mėnulio fazių keitimąsi reaguojančią vaidybos aikštelę, kurioje aktoriai galėjo „vaikščioti vandeniu".
„Ėjimas vandeniu" yra ir vienas centrinių naujojo spektaklio „Sidabrinis ežeras" motyvų. Šalia tiesos ir teisingumo konflikto, asmeninės atsakomybės, baimės, neapykantos ir sugebėjimo atleisti. Anot režisieriaus Oskaro Koršunovo, „gerumas neatneša naudos, priešingai, per jį prarandi žemę po kojom - tačiau laimi galimybę eiti vandeniu."
OKT/ Vilniaus miesto teatro inf.
