Praėjus 15 metų režisierius Oskaras Koršunovas vėl sugrįžo į prestižinę Venecijos bienalę. Šiemet organizatoriai nusprendė pakviesti devynis įdomiausiai šiuo metu kuriančius Europos teatro menininkus, tarp kurių - ir lietuvių režisierius. Savaitę trukusiose kūrybinėse dirbtuvėse Antono Čechovo „Žuvėdros" tema jis dalinosi patirtimi su profesionaliais italų aktoriais. Tiek laiko pakako gimti spektakliui, nustebinusiam ir patį režisierių.
„Akivaizdu, jog Venecijos teatro bienalė atsigauna. Ji vėl tampa įvykiu", - sugrįžęs įspūdžiais dalinosi režisierius.
Šiųmetėje bienalėje kūrybines dirbtuves taip pat vedė šių metų bienalės „Auksinio liūto" laureatas flamų menininkas Janas Lauwersas, britų dramaturgas Markas Ravenhillas, belgų režisierius Fabrice´as Murgia, vokiečių scenografas Janas Pappelbaumas, vokiečių dramaturgas bei režisierius Falkas Richteris bei keletas kitų šiuo metu Europoje dažnai linksniuojamų vardų. Ši kūrybinių dirbtuvių serija - tai įžanga į ateinančių metų Venecijos bienalėje pristatomą teatro festivalį. Jo programoje planuojama parodyti ir Koršunovo „Hamletą".
„Stengėmės pakviesti menininkus, kuriančius tokį teatrą, kuriame mes galime suvokti šių dienų gyvenimą", - teigia teatro bienalės meno vadovas Alexas Rigola.
Ilga užstalė
Kone pusę kūrybinių dirbtuvių laiko užėmė pjesės teksto analizė bei diskusijos. Nuolatos su Koršunovu dirbantiems aktoriams tai įprasta, tačiau italus tai labai nustebino.
„Turėjome vos septynias dienas, o pusę laiko vien analizavome pjesę. Aktoriai vienu metu buvo sunerimę, jog skaitymais viskas ir baigsis. Bienalės vadovybė taip pat buvo išsigandusi, kad nieko taip ir neįvyks. Tačiau vos tik užlipus ant scenos įvyko sprogimas", - prisimena režisierius.
Pasak režisieriaus, nebe pirmą kartą dirbančio su italų aktoriais, jie nepratę taip ilgai analizuoti repetuojamos medžiagos. Ta pati situacija klostėsi ir ankstesnėse kūrybinėse dirbtuvėse Williamo Shakespeare´o „Audros" ar Maksimo Gorkio „Dugne" temomis.
„Kone keturias dienas praleidome vien tik skaitydami pjesės tekstą bei keldami klausimus ir diskutuodami, nors kitų kūrybinių dirbtuvių dalyviai nuo pat pirmos dienos lipo ant scenos. Pradžioje buvo kiek keista, tačiau Oskaro susikaupimas ir vidinė ramybė mus nuramino. Jeigu kas nors būtų mus pamatę pirmomis dienomis, tikrai nebūtų patikėję, jog mums pavyks. Bet pavyko", - režisieriaus darbo principai nustebino dirbtuvėse dalyvavusį aktorių Alessandro de Pascale-Kriloffą.
„Ieškojome kiekvieno charakterio psichologinių motyvų, stengėmės įžvelgti tai, kas lieka tarp eilučių, kuomet visi personažai tyli. Oskaras žinojo, kaip mus priversti peržengti tą literatūrinę ribą, kiekvieno mūsų supratimui uždedančią tam tikrą čechovišką filtrą, bei pamatyti kiek kitokią „Žuvėdrą", - teigia aktorė Giulia Valenti.
„Jis daug kalbėjo apie savo teatro idėją, apie vaidybą, dalinosi patirtimi bei prisiminimais. Visą tą laiką Oskaras mėgino mus įkvėpti", - kolegoms antrino Ricardo Festa.
„Tai buvo galimybė ne tik klaidžioti paviršiumi, tačiau ir nerti kiek giliau, naujai atrandant tiek kuriamą personažą, tiek patį save", - pasibaigus dirbtuvėms pasakojo Antea Magaldi.
Čechovas - kaip dar kitaip?
Režisierių maloniai nustebino italų aktorių požiūris į darbą. Nors kiekvienas jų kasdien susiduria su gyvenimiškomis problemomis, tačiau nepraranda entuziazmo bei toliau atkakliai siekia užsibrėžto tikslo.
„Italų aktoriai labai talentingi ir ištroškę darbo. Teko bendrauti su keletu vietos žurnalistų, kurie manęs klausė, ar Lietuvoje aktorių bedarbystės problema irgi tokia opi. Atsakiau, jog nėra tokia opi, tačiau artėjame link to, kuomet aktoriais liks tik idealistai, savotiški Don Kichotai. Italijoje tokia situacija jau yra. Tie žmonės dalyvauja kūrybinėse dirbtuvėse, moka už jas pinigus ir tikrai nori dirbti. Kartais jie nori padaryti net kiek per daug, tačiau jeigu pavyksta juos suvaldyti, gali gimti kažkas labai įdomaus", - italų aktorių užsidegimas sužavėjo Oskarą Koršunovą.
O. Koršunovas savo vardo teatre repetuodamas „Žuvėdrą" atrado kitokį požiūrio į Čechovą kampą, žiūrovus susodindamas kiek įmanoma arčiau aktorių. Bienalėje režisierius žvelgė dar kitokiu kampu, nustebinusiu ir jį patį.
„Dirbtuvėse dalyvavo daugiau aktorių negu pjesėje yra vaidmenų, tad turėjome kelias Arkadinas. Aktoriai pasiskirstė vaidmenimis ir improvizuojant gimė labai netikėta polifonija, savotiška simfonijaPolifoniškumas buvo ne vien tik akustinis - tie veiksmai kartais sinchronizuodavosi, kartais išsiskirdavo, tačiau vienaip ar kitaip papildydavo vienas kitą. Taip gimdavo vis kitos prasmės. Spektaklį rodėme dideliame doke, publika sėdėjo per patį vidurį ant sukamų kėdžių, tad galėjo sukiotis į visas puses. Nors fabula buvo sugriauta, tačiau simultaniškai vyko visas spektaklis: viename erdvės taške vyko pradžios scena, kitame taške tuo pat metu - finalas. Vienu metu buvo galima matyti, kokia Nina yra spektaklio pradžioje, o kokia - pabaigoje. Per didelis aktorių kiekis tapo ne trūkumu, o tikru atradimu", - finalinio rezultato nustebintas liko ir pats režisierius.
Paskutinę dieną publikai pristatytas savaitę trukusių kūrybinių ieškojimų rezultatas įtikino aktorius, jog kone pusę dirbtuvių laiko trukę pokalbiai ir diskusijos nepraėjo veltui.
„Galbūt kartais tai atrodė kiek chaotiška, galbūt pernelyg buvome energingi, bet jaučiu, jog mums pavyko užčiuopti tą esminį „Žuvėdros" tašką", - netikėtai gimusį polifoninį spektaklį prisimena aktorius Festa.
„Pagaliau pradėjau suprasti apie ką gi iš tiesų yra Čechovo „Žuvėdra", - prisipažino aktorė Valentina Morini.
Oskaras Koršunovas taip pat surado daug naujo: „Man tai nebuvo vien tik kūrybinės dirbtuvės ir jų rezultatas. Nors tai skirta aktoriams, tačiau visuomet daug duoda ir režisieriui. Man šis susitikimas daug ką atvėrė. Aišku, jeigu nebūčiau tiek laiko dirbęs su lietuvių aktoriais statydamas „Žuvėdrą" mūsų teatre, šios dirbtuvės būtų buvusios kitokios. Vykdamas į Veneciją jau turėjau atsakymus į daugumą klausimų. Kita vertus, manau, šis darbas Venecijoje kiek pakoreguos ir mūsų teatro „Žuvėdrą", kurią jau rugsėjo pradžioje vėl rodysime Vilniuje", - teigia Koršunovas.
Sentimentai pradžiai
Bienalės metu Oskarui Koršunovui teko prisiminti nepriklausomo OKT teatro pradžią bei pirmąjį spektaklį „Shopping and Fucking": režisierius ir dramaturgas Markas Ravenhillas susėdo už vieno stalo - organizatoriai surengė valandą trukusią jų akistatą konferencijoje.
„Buvo be galo įdomu vėl susitikti. Juk praėjo jau 15 metų nuo mūsų pirmo susitikimo, kuomet statėme šio dramaturgo pjesę, tapusią milžinišku postūmiu tiek mūsų, tiek, manau, visam šiuolaikiniam teatrui", - į sentimentus leidosi režisierius.
Koršunovui šių metų Venecijos teatro bienalė - nebe pirma. Dar 1999 m., kuomet bienalė nebuvo mūsų šalyje žinomas kultūrinis renginys, režisierius kartu su savo aktoriais pristatė spektaklį „Roberto Zucco" pagal Bernard´o-Marie Koltèso pjesę, kurios herojus kilo iš Venecijos.
„Niekada neužmiršiu, kuomet panašiame doke vaidinome „Roberto Zucco". Finale, kuomet Roberto Zucco miršta, scenos gilumoje atsidarė vartai ir jis išėjo į Veneciją. Tai yra pjesė apie žudiką maniaką, kilusį iš Venecijos. Niekas iš jo artimųjų spektaklyje nepasirodė. Atėjo tik vairuotojas, vaikystėje jį vežiojęs į mokyklą", - debiutą bienalės programoje prisimena režisierius.
Režisierius kartu su aktoriais jau rengiasi 16-ąjam OKT/Vilniaus miesto teatro sezonui, kurį rugsėjo 6-8 dienomis atidarys trilogija „Hamletas", „Dugne" bei „Žuvėdra".
OKT/Vilniaus miesto teatro inf.
