Agnė Buckutė
Kol lietuvių aktoriai ir režisieriai tik kalbomis priešinasi Kultūros ministerijos užmojams pertvarkyti šalies teatrų sistemą, Italijoje taikomas kitas būdas - taikiai perimti teatrų vadžias į savo rankas.
Prieš trejus metus būrys menininkų taikiai užėmė seniausią Romos miesto teatrą „Teatro Valle". Jie taip protestavo dėl jo privatizavimo, finansavimo mažinimo, atgyvenusios valdymo sistemos ir pažeidžiamų darbuotojų teisių.
Italai išsigando, kad seniausias miesto teatras privačiose rankose gali virsti prekybos centru arba lošimo namais, nes panašių istorijų jau buvo pasitaikę. Bandymas parduoti XVIII a. „Teatro Valle" buvo paskutinis lašas, perpildęs kantrybės taurę.
Pastaraisiais metais valdžia vis karpė finansavimą šalies kultūrai. Lyginant Italijos kultūros ministerijos 2003 m. ir 2013 m. duomenis, kultūros sritis, į kurią patenka bibliotekos, gyvi pasirodymai, kinas, kultūrinis turizmas, archeologinės zonos, neteko daugiau nei pusės milijardo eurų.
„Ežeras senka, ištroškusiųjų daugėja ir jie darosi vis piktesni", - „Lietuvos rytui" kalbėjo 40 metų teatro ir kino aktorius, vienas „Teatro Valle" „okupantų" Alessandro Riceci.
Pravertė lietuvio pamokos
Prieš 15 metų A.Riceci su kitų Europos šalių jaunaisiais aktoriais dalyvavo mokymuose, kuriems vadovavo lietuvių režisierius Eimuntas Nekrošius.
Po jų italų kalba buvo pastatyta Antono Čechovo „Žuvėdra", rodyta Sank Peterburge, Italijos miestuose, tarp jų ir Romos „Teatro Valle".
Laiką su E.Nekrošiumi italas pavadino vienu gražiausių savo gyvenime. Lietuvio pasakyta frazė pravertė ne tik tolesniame aktoriaus darbe, bet ir kovojant dėl kultūros žmonių teisių.
„Koks aukštas jūsų dangus, kokia gili jūsų jūra" - šie E.Nekrošiaus žodžiai A.Riceci tapo tarsi raginimu išmatuoti savo ribas ir siekti daugiau.
A.Riceci prieš kelerius metus su sužadėtine aplankė mokytojo gimtinę ir suprato, iš kur E.Nekrošius sėmėsi įkvėpimo Italijoje rodytų spektaklių scenografijai.
„Juose nebuvo nieko, tik akmenys, medis, ugnis, ledas, metaliniai kibirai. Žodžiu, tai, kas Italijoje siejama su senove.
Man sukėlė šypseną, kai važiuodamas autobusu iš Vilniaus į Taliną mačiau beveik tik miškus ir kaimiškus namus, prie kurių durų stovėjo tie patys metaliniai kibirai", - šypsojosi A.Riceci.
Pataikauja senajai publikai
Italijoje iki šiol buvo įprasta, kad valstybės remiamam teatrui tas pats žmogus vadovauja 30 metų.
„Postai skiriami per politines pažintis. Tiek metų vadovaujantis žmogus nesiima naujovių, nes jam taip patogiau.
Jis teatrui tekusį valstybės finansavimą skirsto taip, tarsi tai būtų jo paties pinigai.
Neinvestuoja į šiuolaikinę dramaturgiją, nes tai reiškia papildomą darbą, naujos, jaunesnės publikos paiešką, jos skonio ir poreikių pažinimą.
Dabartinė publika Italijoje paprastai yra vyresnio amžiaus, perkanti teatro abonementus. Todėl statomi pažįstami klasikos kūriniai, prie kurių jau priprasta.
Šiuolaikinės dramaturgijos kūrėjų tikrai yra, tik jie nepakankamai remiami ir neturi kur rodyti savo kūrybos", - italų teatro problemas vardijo A.Riceci.
„Teatro Valle" „okupantai" neseniai pastatė savo pirmąjį šiuolaikinės dramaturgijos spektaklį „Jobo skerdykla", režisuotą Fausto Paravidino. Premjera įvyko Briuselyje spalio 15 dieną.
Nauji autoriai neturi scenos
Italija gyviems pasirodymams, kuriems priskiriami ir spektakliai, 2013 m. skyrė daugiau kaip 300 milijonų eurų.
Pasak A.Riceci, kasmet 80 proc. finansavimo atitenka struktūros darbuotojų atlyginimams, likusios lėšos skiriamos naujo spektaklio pastatymui ir jo gastrolėms.
„Taip pat egzistuoja savita teatrų apsikeitimo spektakliais politika. Nepriklausomiems autoriams labai sunku patekti į valstybinių teatrų repertuarus, nes teatrams naudingiau keistis spektakliais tarpusavyje, o ne investuoti į naujus.
Jie keičiasi spektakliais, atrodo, kad teatrai dirba, programos užpildytos, pliusai ministerijoje užsidėti", - kalbėjo A.Riceci.
Primeta savo taisykles
2010-aisiais atliktas tyrimas parodė kitą baisią tikrovę. Dešimt ir daugiau metų darbo praktikos turintis aktorius Italijoje per metus vidutiniškai uždirba nuo 8 tūkst. eurų (27 tūkst. 600 litų).
„Esame žemiau skurdo ribos. O dar prieš porą metų Italijoje teatro darbuotojai apskritai nebuvo laikomi darbuotojais. Pavyzdžiui, valstybės remiamas teatras primetė žmogui dirbti pagal „partita IVA" (lietuviško verslo liudijimo atitikmuo. - Red.).
Tai nesuteikė jokių socialinių garantijų, teisės į bedarbio statusą. Anksčiau bent jau buvo mokama už visas repeticijas, dabar, kai trūksta lėšų, vykdomi susitarimai.
Pavyzdžiui, už 30 darbo dienų, užuot sumokėję už dieną privalomus 65 eurus neišskaičiavus mokesčių, tau pasiūlo daugiau, tiesa, mainais į tai privalai deklaruoti, kad per mėnesį dirbai tik 10 dienų.
Už likusias 20 dienų sumokama vokelyje. Negali kaupti netgi pensijai. Tai baisi, iškreipta sistema", - piktinosi A.Riceci. Jis pridūrė, kad kartais atlyginimai vėluoja ir penkis mėnesius.
Sukūrė atsvarą senajai tvarkai
Užėmę teatrą „okupantai" ne tik trejus metus vykdė didelio populiarumo sulaukusią aukšto lygio meninę programą, bet ir pirmieji Italijoje pasiūlė teatro, kaip kultūros paveldo, valdymo būdą - kaip atsvarą senajai tvarkai.
Aktyvistai, padedami teisininkų, įkūrė fondą „Fondazione Teatro Valle Bene Comune", paremtą kolektyvinio valdymo principu, kai teatrui vadovauja ne vienas žmogus, o visa bendruomenė.
Fondo nariais tapo daugiau kaip 5 tūkst. kultūrai neabejingų žmonių - jie suaukojo per 143 tūkst. eurų. Diskusijos vykdavo ir sprendimai būdavo priimami visuomenei atviruose susirinkimuose, jų metu buvo sukurtas ir fondo statutas.
„Norėjome, kad publika nebūtų vien klientai. Siekėme, kad ji galėtų laikyti šį teatrą savo gyvenimo dalimi, dalyvautų jį valdant, priimant sprendimus, tvarkant biudžetą", - pasakojo A.Riceci.
Kultūros atgimimo simbolis
Italijoje protestuoti „okupuojant" pastatus tapo gana populiaru. Tačiau, skirtingai nuo kitų, „Teatro Valle" okupacija virto dideliu judėjimu, o pats teatras, kovojantis už skaidresnę sistemą ir darbuotojų teises, tapo italų kultūros atgimimo simboliu ne tik savo šalyje, bet ir Europoje.
Politikai paprasčiausiai nebegalėjo nutildyti protestuotojų. Praėjusį rugpjūtį menininkai, radę sutarimą su Romos savivaldybe, paliko „Teatro Valle" patalpas.
Per visą laikotarpį teatras veikė kiekvieną dieną, pasirodymus rengė Italijos ir užsienio artistai, jo saugoti nakčiai pasilikdavo apie 20 žmonių.
Į teatrą plūdo minios įvairaus amžiaus žiūrovų. Bilieto kaina nebuvo griežtai nustatyta - ji paprastai siekė iki 8 eurų (kainavo mažiau nei kituose teatruose).
Pasak A.Riceci, daugiau nei pusė surinktų pinigų atitekdavo vaidinusiems artistams, likusi dalis nukeliaudavo į teatro išlaikymo fondą, tuo metu patys „okupantai" trejus metus dirbo be atlygio.
Valdžia jiems priekaištavo, kad jie valstybei nemoka mokesčių, nesumoka už komunalines paslaugas, ir atsisakė pripažinti naująjį fondą.
Kviečia ir lietuvius
Iš „Teatro Valle" „okupantai" pasitraukė tik gavę Romos savivaldybės patvirtinimą, kad teatras nebus parduodamas, ir siekdami naujojo fondo teisinio pripažinimo.
Savivaldybei pavaldi Romos teatro institucija, kuriai priklauso trys miesto teatrai, pažadėjo šiam judėjimui suteikti veikiančio teatro statusą ir padėti.
Kol kas tariamasi, kaip tai turėtų veikti. Savivaldybė taip pat pasižadėjo per metus atlikti „Teatro Valle" remontą. Buvę „okupantai" planuoja sugrįžimą ir jau dabar kviečia lietuvių kūrėjus su jais bendradarbiauti, kartu įgyvendinti naujus projektus.
Pasak aktoriaus A.Riceci, vilčių taip pat teikia nauja teatro reforma. Italijos valdžia ją turėtų pradėti nuo kitų metų. Didžiausia jos naujiena laikoma pirmą kartą šalies istorijoje įkuriama nacionalinio teatro institucija. Tokių teatrų iš viso turėtų būti penki.
Ministerija teatrus verčia viešosiomis įstaigomis
„Įkursime „bordeliuką", o jūs čia galėsite pavaidinti", - tokią frazę prisiminė aktorius A.Bialobžeskis vakar surengtame aktorių ir žiniasklaidos susitikime.
Jame buvo aptariamas Kultūros ministerijos parengtas naujas Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymas. Jame numatoma repertuarinius teatrus įteisinti kaip viešąsias įstaigas, kurios turėtų pačios užsidirbti savo egzistencijai, įtvirtinamas įstaigų vadovų vienvaldiškumas, aktorių priklausomybė nuo jų įgeidžių sudarant su jais terminuotąsias darbo sutartis.
„Atsisakius neterminuotųjų darbo sutarčių teatruose ir juos pavertus viešosiomis įstaigomis aktoriai netektų socialinių garantijų, o patys teatrai taptų komercinėmis įstaigomis", - teigė teatralai.
Teatralai, reaguodami į Kultūros ministerijos parengtas Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo pataisas, pristatė kreipimąsi, kuriame nurodoma, jog ministerijos parengtos pataisos leistų teatrų vadovams reorganizuoti teatrus į viešąsias įstaigas, nutraukti neterminuotąsias darbo sutartis ir sudaryti terminuotąsias.
Baiminamasi, kad sutartys bus sudarytos tik su įstaigos vadovui parankiais aktoriais, neliks nuolatinių teatro trupių ir repertuarų, socialinių garantijų, o teatrai taps ne kultūros, bet komercinėmis organizacijomis.
Kultūros ministras Š.Birutis atmetė aktorių nuogąstavimus dėl ministerijos parengtos reformos. Anot jo, 25 metus gyvename ydingoje sovietinėje teatro sistemoje, kurią būtina keisti. Kultūros ministerijos duomenimis, Lietuvoje aktorius vidutiniškai uždirba 540 eurų, o jau seniai teatro reformą įvykdžiusioje Estijoje šis skaičius yra dvigubai didesnis, Latvijoje - trečdaliu.
