Spalio 25 dieną pasibaigusiame Melburno tarptautiniame menų festivalyje (Melbourne International Arts Festival) penkis kartus suvaidintą OKT/Vilniaus miesto teatro spektaklį Williamo Shakespeare‘o „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ lydėjo sėkmė. Spektaklis laimėjo pagrindinį teatro srities apdovanojimą – laikraščio „The Age“ kritikų prizą (The Age Critics’ Award), taip pat geriausiu festivalio spektakliu jį išrinko Festivalio globėjų ratas (The Melbourne Festival Patrons´ Circle).
„Visais laikais visuomenė įvairiomis taisyklėmis, hierarchijomis, tradicijomis, religijomis, skoniais, moralėmis, apkalbomis, pinigais, nacionalizmais ir kitais „-izmais“ bandė pažaboti meilę,“ – kalbėjo režisierius Oskaras Koršunovas, prieš gastroles duodamas interviu Australijos lietuvių savaitraščiui „Mūsų pastogė“. Skaitytojų dėmesiui siūlome visą Gražinos Pranauskienės parengtą publikaciją („Mūsų pastogė“, 2008.10.22, Nr. 42, psl. 5), kalba netaisyta.
OKT/Vilniaus miesto teatro inf.
* * *
„Romeo ir Džiuljetos“ meilė užvaldys Australijos lietuvių širdis
Šių metų spalio mėnesį, Melburno Tarptautiniame Menų Festivalyje dalyvaus Oskaro Koršunovo teatras iš Vilniaus. Jis stebins žiūrovus šiuolaikine Šekspyro pjesės interpretacija. Aktoriai keiksis, rūkys cigarus, sprogdins sprogmenis, dums akis byrančiais miltais, o gal ir keptuvėmis pasidaužys ….
Susipažinkime su perspektyviu ir talentingu teatro režisieriumi Oskaru Koršunovu.
1. Oskarai, užaugote už geležinės uždangos, esate Tarybų Sąjungos atžala. Kaip tokioje “uždaroje“ aplinkoje susiformavo Jūsų bevaržtė asmenybė?
Gyvenau labai įdomiu laiku. Iš savo keturiasdešimties metų, dvidešimt pragyvenau tarybų sąjungoj, o dvidešimt – besikeičiančioje šalyje ir visuomenėje. Kuri vis kitaip įvardijama, nepriklausoma Lietuva, Lietuvos Respublika, postkomunistinė šalis, posovietinė šalis, Europos sąjunga ir t.t. Pusę laiko uždaroje visuomenėje, kuri vis dar formuoja savo laisvės suvokimą. Tai yra tarsi lūžio karta, kuri baigė mokyklas, universitetus vienoje šalyje, o gyventi ir dirbti reikėjo visai kitoje – tokioje, kurios vertybės buvo visai kitos, ir apskritai, viskas buvo visai kitaip. Todėl manyčiau, tas permainingas laikas, kai reikėjo viską pervertint iš naujo, ieškoti pagrindo istorijos nepatvarume, ir kūrė tą anot Jūsų, “bevaržtę asmenybę“.
2. Koks skirtumas tarp vaidinimo tėvynėje ir užsienyje? Ar publika vienodai priima? Kaip veikia svetima aplinka?
Įdomiausia, kad didelių skirtumų nėra, kur bevaidintume. O vaidinome pačiose įvairiausiose šalyse, skirtingiausių kultūrų – visose Europos šalyse, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Pietų Amerikoje, Rusijoje, Japonijoje, Korėjoj, Singapūre, Europos musulmoniškose šalyse, tokiose kaip Sarajevas, Kosovas, ir nepasakyčiau, kad iš žiūrovų reakcija kuo nors iš esmės skiriasi. Yra universalūs dalykai, bendri visiems. Ir tai labai įdomu. Tą gali paliudyti kad ir mūsų teatras.
Žinoma, tiksliausia žiūrovų reakcija yra Lietuvoje, nes labai daug prasmių yra kalboje, pagaliau, aktoriai mąsto intonacijomis, kurių negalima suvokti nesuprantant kalbos. Vis dėlto stebina, kad ir be kalbos spektakliai yra suprantami. Teatras peržengia kalbos barjerą ir parodo, kad ne kalba lemia susikalbėjimą. Dažnai, kalbėdami ta pačia kalba žmonės nesusikalba – kartais žodžiai trukdo mums suprasti vieni kitus, nes jie yra išankstinės nuostatos, paruošos, įspraudžiančios į rėmus, dusinančios mus.
3. Be baimės laužote visus stereotipus, perverčiate klasiką, stebinate neįprastu gyvenimiškų tiesų atskleidimu. Kas jus skatina veržtis į naujas tiesas ir kodėl be gailesčio užnugary paliekate pasaulinės klasikos pradus?
Nepalieku, bent jau stengiuosi nepalikti pasaulinės klasikos „už nugaros“, kaip sakote. Kaip tik stengiuosi įsigilinti į tekstus, suvokti jų esmę, rasti jai šiuolaikišką, aktualų rezonansą. Tai kartais skamba neįprastai ir drastiškai, bet taip yra tik todėl, kad mes įpratę chrestomatiškai, stereotipiškai suvokti klasikos kūrinius, dogmatiškai į juos žiūrėti, o tiksliau – tiesiog neįsigilinus, atšipusiai ir nuobodžiai.
Dažniausiai „Romeo ir Džuljetą“ suvokiama kaip romantiška meilės istorija. Bet jeigu atidžiau įsiskaitytume, pamatytume daug kitų mums svarbių dalykų. Už romantiško įsimylėjėlių atviruko yra baisi socialinė drama, amžinas vaikų-tėvų nesusikalbėjimas, aklas tradicijos laikymasis, pražudantis visa tai, kas gyva – neapykantos genezė.
Tai kas ilgainiui tapo klasika, anksčiau audrino žmonių vaizduotę. Jei sugebam į ją šviežiu žvilgsniu pažiūrėti – ji nepatogi, kontroversiška, kartais gluminanti.
 |
| Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
4. Ar jums rūpi kaip į teatro pastatymus reaguoja vyresnio amžiaus žiūrovai? Teko girdėti, jog „Koršunovo spektakliai labai moderniški. Juose daug keikiasi, daug atviro sekso ir t.t. Ne visiems priimtinas jo stilius.“ Kaip reaguojate į tokią kritiką ir bendrai, kokiai amžiaus grupei skiriate savo kūrybą?
Man rūpi apskritai žiūrovas, amžius čia nevaidina jokio vaidmens. Man rūpi mąstantis žiūrovas. Yra idėjų pasaulis, tokia mąstymo ir minčių erdvė. Vieni žmonės joje gyvena, kiti – ne.
Kartą Kosove rodėm spektaklį, „Ugnies veidą“ pagal vieno drastiško ir skandalingo vokiečių dramaturgo Mariaus Mayenburgo pjesę. Apie baisius įvykius šeimoje, kur yra ir incestas, ir tėvažudystė. Po spektaklio įvyko diskusija su žiūrovais. Staiga atsistojo vienas senolis, iškėlė Koraną virš visų galvų. Pagalvojau, na, dabar tai jau bus. Visi nuščiuvo. O senolis tarė: „Incestas buvo, yra ir bus.“ Ir ėmė aiškinti šią šiuolaikinę pjesę, remdamasis Koranu, labai giliai ir išsamiai. Niekad po savo spektaklio nesusilaukiau tokių gilių įžvalgų. Jo nesutrikdė nei erotinės scenos, nei kiti tariamai nepadorūs dalykai – keiksmažodžiai ar pan., nes jis pažiūrėjo giliai.
Tas tariamas mano spektaklių skandalingumas – yra nuomonė, atsiradusi iš paviršutiniško žvilgsnio.
5. Ar svajojate palikti Lietuvą? Juk daugybė jaunų ir perspektyvių žmonių tik ir ieško galimybių išrūkti į užsienį? Ar manote, jog gyvendamas ne tėvynėje sugebėtumėte save realizuoti taip kaip iki šiol?
Neturiu tokios svajonės. Vieną kartą vos nepasilikau kitoje šalyje, ir beje, tai buvo Australija. 1995 metais su „Ten būti čia“ gastroliavome Perto mieste. Grįžtant pavėlavau į lėktuvą ir tada pagalvojau, gal tai likimas? Kur kitur likti, jei ne kitoj Žemės pusėj? Kur stoviu žemyn galva lyginant su namais? Mane sukrėtė mintis, kad gyvenime viskas gali susiklostyti visai kitaip. Ir dabar dažnai pagalvoju, „kas būtų, jeigu būtų“.
Šiaip Lietuva dabar yra atvira šalis šalių bendrijoj, ir jeigu esi joje įsitvirtinęs gyvendamas joje gali būti ir dirbti visur. Statau spektaklius Paryžiuj, Norvegijoje, kitose šalyse. O gyvenu Vilniuje, nes jis man patinka, myliu šį miestą. Jame esu gimęs, esu iki pašaknų vilnietis. Gyvenimas šitame mieste manęs nė kiek neapriboja. Todėl nejaučiu jokios traukos Lietuvą palikti.
Daugelis jaunų žmonių išvažiuoja iš Lietuvos, nes netiki galimybe kurti, dirbti čia, ieško įsitvirtinimo kitur. O iš tiesų, nesvarbu, kur gyveni. Svarbu, kaip.
6. Kas jus pakvietė į Tarptautinį Menų Festivalį Melburne? Ar vaidinsite tik čia, ar ir kitose Australijos valstijose? Kur apsistosite?
Atvažiuojame į Melburną festivalio kvietimu, niekur kitur nevaidinsime, o apgyvendinimu rūpinasi festivalio organizatoriai.
7. Pakalbėkime apie spektaklio ypatumus ir pagrindinius herojus – Romeo ir Džiuljetą. Argi jie nesugadinti šiuolaikinio gyvenimo chaoso? Kaip tokioje „juodoje“ gyvenimo realybėje įsimylėjėliai sugeba išsaugoti įsiplieskusį meilės jausmą?
Įsiplieskusį meilės jausmą visada sudėtinga išsaugoti. Netgi įsiplieksti jam yra sunku. Visais laikais visuomenė įvairiomis taisyklėmis, hierarchijomis, tradicijomis, religijomis, skoniais, moralėmis, apkalbomis, pinigais, nacionalizmais ir kitais „izmais“ bandė pažaboti tą meilės įsiplieskimą. Visuomet įsivaizduojama arba išsigalvota tvarka drausmina. Visada bijomasi to meilės chaoso, jos drąsos. Įsimylėjusi Džiuljeta vienu sakiniu paneigia visą Veronos santvarką, sakydama, „kas gi yra vardas? Jeigu rožę pavadinsi kitu vardu, argi ji nustos kvepėti?“. O Verona ir buvo pagrįsta įvardijimais, kas yra gerai, kas yra blogai. Paisoma buvo ne to, kas yra iš tikrųjų, o to, kaip yra įvardijama. Nesvarbu, kaip iš tiesų yra, o svarbu, kaip yra įprasta galvoti. Beje, ta pati Tarybų Sąjunga buvo geras pavyzdys, lyg kokia dvidešimtojo amžiaus Verona, kurioje buvo visiškai nepaisoma realybės. Vietoj realybės buvo siūloma ideologija. Ir žmonės priimdavo ideologiją kaip savo realybę. Taip vyksta visą laiką. Šiais laikas, manau, gyvename apsvaiginti kitos ideologijos, ir savo laisvę suvokiame tiek, kiek nesuvokiame tikrosios savo nelaisvės.
Praregėti mus priverčia emociniai sukrėtimai, meilė. Ji gimdo drąsą suprasti, matyti. Todėl visais laikais bus stengiamasi ją drausminti, apriboti. Todėl ir šį „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ bus mums visuomet aktuali, pamokanti mūsų begalinės kvailybės istorijoje.
8. Kaip subrandinote „Romeo ir Džiuljetos“ aktorius tokiai interpretacijai? Koks jų amžius ir kaip jie reaguoja į neįprastus sceninius bei vaidybinius sprendimus?
Žodis „subrandinote“ iš esmės tinka. Su tais aktoriais sukūrėm ne vieną spektaklį. Ir po truputį judėjom link „Romeo ir Džuljetos“. O sprendimas statyti „Romeo ir Džuljetą“ buvo sąlygotas mūsų statyto šiuolaikinės dramaturgijos spektaklio, minėtojo Mariaus von Mayenburgo „Ugnies veido“, kur vyksta šiuolaikinė Romeo ir Džuljetos istorija. Kalbant apie amžių – kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad gerai vaidybai neturi jokios reikšmės nei amžius, nei netgi sceninė ar gyvenimiška patirtis.
Gera vaidyba pažadina mūsų vaizduotę ir mes patys mintyse užbaigiam personažų paveikslus. Todėl vyras puikiausiai gali suvaidinti moterį, jaunuolis – senį, moteris – karžygį. Todėl, žinoma, Džuljetai yra keturiolika, o tai yra lygiai tiek, kiek visada yra mums.
9. Paskutinis klausimas dažniausiai būna apie ateitį, tad kas toliau? Kokie sumanymai, kelionės, pasikeitimai?
Artėja „Hamleto“ lietuviškoji premjera, ji jau įvyko Stavangeryje. Po to statysiu Lietuvos Nacionaliniamie operos ir baleto teatre Donizetti „Meilės eliksyrą“, pavasarį važiuosiu statyti į Norvegijos nacionalinį dramos teatrą Osle. O artimiausioje ateityje noriu dirbti mažiau, mažiau veikti. Nes veiksmas stabdo mintį: per nuolatinius reikalus nematai dalykų esmės.
Linkime didžiulės sėkmės pasirodant prestižiniame festivalyje. Plosim, šauksim, pritarsim, gaudysim sprogmenis, nerūkysim, o keptuves ir miltus panaudosim blynų kepimui Lietuvių Klube, kur lauksime Jūsų visų! Ačiū už pokalbį.
„Mūsų pastogė“
