OKT gastrolės Airijoje

Prie įėjimo į Gaiety teatrą

Lapkričio 17, 18 d. OKT / Vilniaus miesto teatras Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje parodys spektaklio „Vaidinant auką“ pagal Rusijos dramaturgų brolių Presniakovų pjesę premjerą. Paskutinius jo akcentus režisierius Oskaras Koršunovas ryškino po dvi savaites trukusių teatro gastrolių Airijoje. Dublino ir Belfasto teatro festivaliuose „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ buvo suvaidinta aštuonis kartus. Įspūdžių – keliskart daugiau.

Dublinas

Buvo smalsu vykti į legendomis apipintą Dublino miestą, kuris Lietuvos jaunimui virto „antrąja Tėvyne“. Neoficialiais duomenimis, mūsų čia per 100 000, tad nenuostabu, kad į OKT spektaklius susirinkęs tautiečių skaičius nustebino net Dublino teatro festivalio direktorių. Maloniai nustebinti buvo ir aktoriai – po pirmo spektaklio Lietuvos ambasadorė Airijoje Izolda Bričkovskienė pakvietė juos taurės vyno, o po kelių dienų – ir pasisvečiuoti ambasadoje, kurios patalpos savaitgaliais virsta lietuviška mokykla.

Pirmą kartą Dubline viešinčiam OKT teko garbinga misija užbaigti beveik 50 metų gyvuojantį festivalį ir pirmą kartą „Romeo ir Džuljetos“ istoriją suvaidinti du spektaklius per dieną. Be dublerės visų gastrolių metu „arusi“ Džuljeta (aktorė Rasa Marazaitė) juokavo, kad ankstesnėse gastrolėse Kaliningrade nuo balkono nusiritusiam ir lengvais apsibrozdinimais atsipirkusiam Romeo (Gyčiui Ivanauskui) teks garsiau reikšti savo jausmus „priekurtei“ mylimajai, mat pirmosiomis dienomis į ją kėsinosi ausų uždegimas. Tačiau airiai, kuriems nėra nieko baisiau už autentiškai „nėriniuotą“ Shakespeare’o kalbą, lietuvių spektaklį suprato be žodžių, ignoruodami vertimą didžiulėje titrų lentoje bei dar keturiuose plazminiuose ekranuose. Jie, beje, atsirado likus vos kelioms valandoms iki pirmojo spektaklio – atvykus į Airiją, paaiškėjo, jog vienintelė Dubline titrų lenta neveikia, o gauti kitą galima tik Velse, į kurį trečią nakties ir buvo išsiųstas vairuotojas.

Lietuviams teko laimė vaidinti Gaiety teatre, kuris po spektaklių savaitgaliais virsta naktiniu klubu. Tokie vietiniai papročiai – teatras čia prasideda nuo baro, nes rūbinės nėra. Užtat aplodismentais aktoriai buvo apdovanoti gausiai, o dieną parduotuvėse ir gatvėse dalino autografus.

Dalia Michelevičiūtė ir Remigijus Vilkaitis su Lietuvos ambasadore Airijoje Izolda Bričkovskiene

Aistros, politikos ir išdavystės temas šiemet gvildenusiame ir su Haroldo Pinterio 75-osiomis gimimo metinėmis sutapusiame Dublino festivalyje žiūrovai turėjo ką pamatyti. Greta rašytojų muziejaus įsikūrusiame Gate teatre buvo galima išgirsti paties H. Pinterio skaitomą pjesę. Itin įdomios pasirodė festivalio finansuojamų spektaklių premjeros, iš kurių teko pamatyti dvi – „Some girls are bigger than others“ („Kai kurios mergaitės didesnės už kitas“) pagal grupės The Smiths dainas ir airių epo pagrindu Dublino šokio teatro Fabulous Beast Dance sukurtą spektaklį „Buliaus istorija“. Pirmasis spektaklis pakerėjo ne tik puikiais šešių atlikėjų balsais, bet ir jų plastika, netikėtai atskleidžiančia dvidešimties spektaklyje naudojamų dainų tekstinius klodus. Juos puikiai papildė scenoje grojantis styginių kvartetas bei žmogaus gyvenimo trapumą iliustruojanti vaizdo projekcija. Keista, kad pas mus iki šiol to nėra, o bandymas atvežti panašaus pobūdžio „kabaretinį“ teatrą (Rudens teatro forume viešėjęs Odensės muzikinis teatras su spektakliu „Lulu“) sulaukė aršaus kritikų puolimo. Pribloškė ribas tarp šokio ir teatro trinančio airių režisieriaus Michaelo Keegano-Dolano Dublino festivalio užsakymu sukurtas spektaklis „Buliaus istorija“. Neteko anksčiau scenoje matyti margesnės kompanijos: scenoje darniai vaidino 14 aktorių, muzikantų, šokėjų, dainininkų iš Nigerijos, Italijos, Anglijos, Slovakijos, JAV, Prancūzijos ir kitų šalių. Juodo humoro dozė ir „nekultūringi“ siurrealistiniai kadrai demaskavo žmonių užsispyrimą, trumparegiškumą ir žiaurumą.

Belfasto festivalio atidarymas. Autorės nuotraukos

Belfastas

Po trijų spektaklių Dubline OKT trupė išvyko į Šiaurės Airiją, kur pradėjo 46-ąjį Belfasto festivalį. OKT viešnagė abiejuose festivaliuose sutapo su jų pokyčiais – Dublino teatro festivalį pirmus metus „stygavo“ naujasis meno vadovas Donas Shipley’s, o Belfasto festivalį palieka penkerius metus jam vadovavusi Stella Hall. Moteris, kuriai festivalio direkcija iki šiol nesugeba rasti „įpėdinio“, surengė tris savaites trukusią šventę. Ji baigėsi praėjusį savaitgalį ir pristatė atlikėjus iš daugiau nei dvidešimties šalių. Festivalio tema –  kintančiame gyvenime nykstančios šeimos ir bendruomenės vertybės. Jas interpretavo gatvės muzikantai, cirko artistai, breiko šokėjai, pasaulinio garso muzikiniai bei teatriniai kolektyvai. Ar ne unikali galimybė klausytis savo kūrinius atliekančio ir nebylųjį kiną įgarsinančio Michaelo Nymano – kino režisieriaus Peterio Greenaway‘aus filmų ilgamečio kompozitoriaus. OKT Belfaste viešėjo antrą kartą: 2001 m. festivalyje vaidino „Vasarvidžio nakties sapną“, o po ketverių metų grįžo su didžiausiu repertuaro spektakliu. Stranmilio koledžo salytę aktoriai „pakrikštijo“ mažąja sale. Vaidinti čia teko be sceninės pakylos ir vos per kelis žingsnius nuo žiūrovų pirmose eilėse. Jau pirmieji „Romeo ir Džuljetos“ akordai nuskambėjo naujai. Kai kurie paprastai kone išrėkiami tekstai sukrėtė išsakyti šnabždesiu. Ir balkono scenos nereikėjo klausytis ištempus ausų.

Spektaklių maratoną ištvėrę mūsų aktoriai pravirkdė Airijos publiką ir patys vos sulaikė džiaugsmo ašaras.

Kritika apie spektaklį rašė: „Jis kupinas nemaskuojamo farso, dėl kurio kartais virsta šiurkščia – jeigu nesakysime arogantiška – komedija. Kai kurie personažai – pavyzdžiui, Auklė ir Merkucijus – interpretuojami pernelyg neįprastai, ir kai matome, kaip Auklė flirtuoja su tėvu Lorencu, protas atsisako tuo tikėti.

Tačiau tokių abejonių kyla dėl mums įprastų standartų, o patys vaidmenys atliekami nuostabiai, ir daugybėje vietų spektaklis neabejotinai peržengia komedijos ribas.

Čia yra nemažai dėmesį nuo pagrindinio veiksmo atitraukiančių momentų: keista Tebaldo ir Merkucijaus dvikova, miltais apibarstyti žmonės ir lavonai, antgamtiškos būtybės – scenoje iškyla kovoje žuvusiųjų dvasios ir stebi tuos, kas išgyveno, o paskutinėje scenoje matome pribloškiančius nukrypimus nuo siužeto, kai miršta ir Romeo, ir Džuljeta, ir Paris. Taigi pjesės interpretacija kitokia nei visos kitos. Tačiau viską nušviečia liepsnojanti įsimylėjėlių aistra, ir artėjant dramatiškai veiksmo pabaigai tampa aišku, kad ką tik pamatėme pirotechnišką nemirtingos pjesės viziją.

Gaila, kad spektaklis, tapęs brangakmeniu festivalio karūnoje, buvo rodomas tik du kartus. Aš nė už ką nepraleisčiau progos pažiūrėti jį dar kartą“ (Gerry Colganas; Irish times, 2005 10 17).