Kur kitur, jei ne Islandijoje Oskaras Koršunovas galėjo pastatyti „Audrą"? Šią pasaulio krašte esančią šalį įsivaizduojame kaip ledynų kaustomą audringą pūgų žemę, bet viskas, regis, apsivertė aukštyn kojom: Vilniuje gili žiema, o Reikjavike dvelkia pavasariu, sniegas baltuoja tik kalnuose. Šiaurės pašvaisčių fone gyvenantys žmonės lyg ir niekuo nesiskiria nuo kitų europiečių, bet atokios salos vienatvė, didžiulių erdvių ir geizerių grožis, veikiančių ugnikalnių ir judančios žemės paslaptys ne tik subrandino savitą tautą, bet ir apdovanojo ypatinga menine nuojauta. Islandai gali didžiuotis ne vien unikaliomis XIII a. sagomis, parašytomis ant pergamentų, bet ir pasaulyje pripažintais rašytojais, dailininkais. Jų kinas irgi išskirtinis, muzika originali... Prieš keletą metų atlikti tyrimai atskleidė, kad būtent Islandija pirmauja pagal tai, kiek per metus parašomų, išleidžiamų ir perskaitomų knygų tenka vienam žmogui. Kitiems menams nenusileidžia ir teatras.
Miesto teatras buvo įkurtas 1897 m. pačiame Reikjaviko centre, prie ežerėlio, tačiau 1987-aisiais pastatas sudegė, todėl teatras persikėlė į naujas, erdvias, gerai įrengtas patalpas. Jos nėra prašmatnios, tačiau labai patogios.
Prieš kurį laiką Islandijoje statė spektaklius Rimas Tuminas, o dabar islandų masalu tapo Oskaras Koršunovas. Nors Reikjaviko miesto teatras daugiausia spektaklių stato pagal islandų autorius, meno vadovas Magnúsas Geiras Þórðarsonas Shakespeare´o „Audrai" ne tik skyrė didžiausią metinio biudžeto dalį, bet ir rado kitų rėmėjų. Naujas trupės augimo galimybes jis sieja būtent su Oskaru Koršunovu. Þórðarsonas, turintis režisieriaus išsilavinimą, po premjeros sakė:
- Ypač džiaugiuosi, kad mums pavyko į Islandiją pasikviesti Koršunovą. Reikjaviko miesto teatrui tai didelis įvykis. Prieš trylika metų aš pirmą kartą pamačiau šio režisieriaus spektaklį, kuris mane tiesiog sužavėjo. Nemažai islandų, kurie įvairiuose festivaliuose matė Koršunovo spektaklius, laukė, kol jis bus pakviestas į mūsų šalį. Šiam pastatymui rengėmės dvejus metus. Esame dėkingi režisieriui, kad atvyko į mažą mūsų salą. Kai pirmą kartą Koršunovas lankėsi Islandijoje, čia siautė tikra audra. Atsimenu, kalnuose važiuodamas rogėmis, jis tiesiog pradingo sniego rūke. Ačiū Dievui, grįžo ne tik iš šios pūgos, bet sutiko dar kartą atvykti į mūsų šalį. O tada išsiveržė ugnikalnis. Mes pasodinome Oskarą į lėktuvą, laimei, jis ir tada laimingai sugrįžo. Atvykęs trečią kartą, pastatė „Audrą". Mačiau, kaip jį veikia Islandijos gamta, mačiau, kad jam patiko mūsų šalis. Pastarieji du mėnesiai - tai didžiulė dovana, įkvėpimas teatrui. Aš įsitikinęs, kad šis spektaklis paveiks visos Islandijos teatro gyvenimą. Tikiuosi, Koršunovas dar grįš pas mus statyti kito spektaklio. Gal ir mums pavyks atvykti gastrolių į Lietuvą. Oskaras Koršunovas - labai įdomus režisierius. Dažnai sėdėdavau repeticijose, nes buvo įdomu stebėti, kaip jis dirba su aktoriais. Man buvo labai svarbu, ką Oskaras sako apie „atvirą teatrą", kaip jis tai supranta. Į repeticijas jis ateina sklidinas idėjų, daug ką apgalvojęs, bet nieko aktoriams neprimeta - per repeticijas atveria sielą, kad kartu su aktoriais atrastų naujas idėjas, tik dirbant drauge atsiranda teisingi sprendimai. Koršunovas visai trupei davė labai daug. Sunku tai įvardyti žodžiais, tačiau tą jutau per visą repeticijų laiką. Aktoriai labai pasitikėjo režisieriumi, todėl buvo atviri visiems jo pasiūlymams. Jie tarytum ištrūko iš savo ankstesnių vaidybos formų. Oskaras yra kantrus, bet labai reiklus režisierius, atkakliai siekiantis savo tikslo. Mačiau, kad aktoriai kartais tarytum stabteldavo, tačiau Oskaras juos ir vėl „prisukdavo", padėdavo įveikti vaidybos stabdžius, skatino skverbtis gilyn, į esmę. Esu įsitikinęs, kad aktoriams tai labai padės ateityje. Jie rado naujų jėgų, atvėrė naujas savo galimybes. Islandų aktoriai įpratę, kad likus dviem savaitėms iki premjeros spektaklis jau būna įgavęs griežtą formą - per tas dvi savaites jis jau tik šlifuojamas. Oskaras repetavo visai kitaip - gludino ištraukas arba atskiras scenas, situacijas. Šis naujas darbo metodas islandų aktoriams nebuvo lengvas. Bet jie visiškai pasitikėjo režisieriumi ir suvokė, kad galima keistis iki pat premjeros dienos.
Oskaro Koršunovo ir Vytauto Narbuto susitikimas „Audroje" sukūrė naują tandemą, kuris, atrodo, egzistuos ir ateityje. Dviejų menininkų neribota vaizduotė ir talentingas tų vaizdinių „materializavimas" spektaklį pavertė didžiuliu teatriniu įvykiu. Į jį rinkosi ne tik teatro gurmanai (nebūtinai teatralai), įvairiose šalyse jau matę Koršunovo spektaklius (jie dalijosi įspūdžiais ir apie „Ten būti čia", ir apie „Senę"), o kritikai nedvejodami pripažino, kad Vytauto Narbuto scenovaizdis yra įdomiausias, koks iki šiol yra buvęs Islandijos teatre.
Galima pamanyti, kad prisivilioti Koršunovą islandams nebuvo sunku: užteko rogėmis pavežioti po kalnus, žiemą išmaudyti karštųjų šaltinių vandenyse, parodyti raganų buveines ir įrodyti, kad sielos gilumoje visi islandai tiki troliais. Teatro burtais tiki ir Koršunovas, jais tikėjo ir Shakespeare´as, rašydamas paskutinę savo pjesę „Audra" (1611). Tai klastinga pjesė, kurią statydamas suklupo ne vienas garsus režisierius. Peteriui Brookui šis pastatymas tapo laboratoriniu eksperimentu, o Juozo Miltinio biografijoje - tai nepavykusi pasaka. Nors „Audra" priskiriama tragikomedijos ar komedijos žanrui, joje gausu dramatiškų situacijų, o įvairūs mitologiniai motyvai, teksto poezija leidžia vadinti ją gražiausiu Shakespeare´o veikalu.
Koršunovas su Narbutu, kuris irgi tiki pasakomis, į sceną perkelia sapnus, vaizdinius, praėjusį laiką, kuris sopulingai veikia realybę. Todėl toji realybė negali būti minimalistinė ar „jokia". Šių menininkų realybė ir yra gyva pasaka. Manoma, kad „Audros" pagrindinio herojaus Prospero prototipas buvo pats Shakespeare´as. Tačiau šis burtininkas atsisako savo magiškų galių, o lietuvių menininkai tomis magiškomis galiomis įtikėjo, nes tiki teatro tikrumu: „Kaip jau sakiau, artistai buvo dvasios - / Ištirpo jie ore, skaidriam ore. / Lyg nesvarus regėjimas ištirps / Aukščiau nei debesys iškilę bokštai, / Didingi rūmai, tobulos šventyklos, / Pats žemės rutulys ir jo grožybė / Išnyks nei šis bekūnis karnavalas / Ir nepaliks nė pėdsako. Mes patys / Juk esam iš sapnų, ir mūsų būtį / Apsiaučia sapnas."1
Ne vienas teatro istorikas užsimena, kad „Audra" daugeliui režisierių yra tarsi tam tikras kūrybos apvainikavimas. Islandiškoji „Audra" paneigė šią nuostatą - teatro magijos ir vaizduotės dermė atvėrė beribes kūrybos galias.
Vertėtų paminėti kitą labai svarbią Shakespeare´o citatą: „Aš įkvėpiau liepsnõs trankiam perkūnui / Ir ąžuolą Jupiterio galingą / Suskaldžiau jo žaibais; kietas uolas / Suvirpinau; pušis, kedrus išroviau / Iš pašaknų; man liepus, net kapai / Negyvėlius išbudinę grąžino. / Aš mėgavausi magija, bet šiandien / Atsižadu baisingų savo burtų. / Vien dangiškąją muziką šaukiu, / Idant grąžintų protą mano priešams. Paskui sulaužysiu šią burtų lazdą / Ir ją užkasiu žemės gelmėse, / O savo knygą paskandinsiu jūroj, / Kur svambalas nesiekia."2 Spektaklyje nebūtina sulaukti šios ištarmės - jau pirmosios akimirkos rodo teatrinę lakios vaizduotės galią. Spektaklis prasideda tarsi kino filmas: prieš žiūrovų akis atsiveria barokiškai sodrios dekoracijos, kurių nespėji net apžiūrėti, nes šviesų-žaibų ir garsų siautulyje dėmesį prikausto vaizdo projekcija, kurioje matome grėsmingai besisukančią auksu ir karščiu tvoskiančią žemę. Tai sąmoningas dialogas su vikingų epocha ir Shakespeare´u. Narbutas, išstudijavęs islandų paveldą, savo šaknis gerbiančiai tautai padovanojo vizualųjį karalių sagos „Žemės rate" fragmentą. Šis svetimos kultūros išmanymas žiūrovus savaip sukrečia. Tūkstančio metų senumo šaltiniai, panaudoti hiperaktyvia forma, spektakliui suteikia papildomą gelmę, paverčia jį tarsi naujuoju - XXI a. - „Žemės ratu".
 |
| Karališka šeimynėlė kalėdinėje saldainių dėžutėje |
„Audros" pirmųjų eilučių abstraktus „patosas" buvo nuleistas ant konkrečios žemės, tarp veiksmo zonų, primenančių Leonardo da Vinci´o laboratoriją, - biblioteka, įvairūs prietaisai, kaukolės, žemėlapiai. Centre įtaisytas fontanas ilgainiui tampa pragaro vartais. Matome ir barokinį Molière´o laikų teatriuką su karalių ložėmis, kurias prilaiko kariatidės. Keičiantis apšvietimui, jos ima paslaptingai švytėti. Sunkios aksominės draperijos, paties Narbuto tapyta scenos uždanga - dailininkas tarsi metė iššūkį šiuolaikinio teatro minimalizmui, skurdui, žiūrovų apgavystei. Scenografas naudojo natūralias medžiagas, pritaikė antikvarinius kadaise sudegusio Miesto teatro prožektorius. Pats ištapė visą scenovaizdį, o kad tilptų į trumpą spektaklio kūrimo laiką, pasikvietė drožybos virtuozą skulptorių Žilviną Balkevičių, kuris jau prieš pora metų užklydo į Islandiją ir čia pasiliko (beje, šis jaunas menininkas dirbo pameistriu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre).
Nors Koršunovo režisūrai būdinga „švari estetika", jis yra pastatęs spektaklių, pulsuojančių teatro magija (ryškiausi tie, kurių scenografė buvo Jūratė Paulėkaitė, beje, Narbuto bendrakursė). Dailininko sukurtą scenovaizdį režisierius pavertė funkcionalia scenos aikštele, vaizdų projekcijoms pats atrinko fragmentus iš naujausių Narbuto tapybos darbų.
Įdomu ir tai, kad šalia tokio intensyvaus vaizdo režisieriui neprireikė išbaigtos, teminės muzikos, kurią žiūrovai lengvai įsimena, o jos motyvai tampa spektaklių emociniais akordais. Šį kartą su jaunu kompozitoriumi Högni Egilssonu jis dirbo panašiai, kaip su Šarūnu Naku, 2001 m. Varšuvos Teatr studio pagal Bruno Schulzo apsakymus pastatęs „Klepsidros sanatoriją". „Audros" muzika daugiau veikia ne jausmus, bet valdo spektaklio ritmą. Režisieriaus santykis su muzika leidžia jai ne tik savarankiškai egzistuoti, bet ir tapti dramaturginio audinio rišamąja „medžiaga". Eksperimentinis spektaklio kūrimo pobūdis, darbas su nepažįstamu kompozitorium tapo netikėtu atradimu. Beje, „Audra" 1673 m. buvo perkurta į operą, todėl nieko nuostabaus, kad Koršunovas su Egilssonu ėmėsi tokios šio kūrinio interpretacijos.
Statydamas „Audrą" Koršunovas, Prospero akimis sekdamas Shakespeare´o pasakojamą istoriją, pateikė kažką tarpinio - pasaką pavertė tikrove. Režisierius niekada nekomentuoja įvykių, iliuziją sustiprina ir tai, kad žiūrovams tenka patiems susigaudyti, kas slypi už vieno ar kito veiksmo, ką slepia viena ar kita uždanga, atspėti veiksmų ir žodžių prasmes. Jie tampa ne vien įvykių stebėtojais, bet ir jų dalyviais. Šias „sąlygas" jaučia ir patys aktoriai, vadinasi, spektaklis „pasmerktas" tobulėti, nes vaidybai palikta pakankamai erdvės bręsti, laisvėti. Beje, abi premjeros tai ir įrodė: pirmoji praėjo matematiškai „tiksliai" ir „teisingai", o antras spektaklis, lyg pagautas Arielio dvasios, praūžė lyg audros gūsis.
Režisūrai svarbu apskaičiuoti numanomus „ėjimus". Šį metodą Koršunovas perėmė iš savo mokytojo Jono Vaitkaus, kurio spektakliai kartais po keleto metų suskamba net dar įdomiau ir stipriau negu per premjerą. „Audros" dinamiką ir gyvybę turės išlaikyti patys aktoriai, kurie, atrodo, jau perprato „žaidimo" taisykles. Po premjeros jie sakė, kad bijo prarasti šį režisierių.
Žvelgdamas vien tik į spektaklio nuotraukas vienas lietuviško interneto komentatorius parašė juokingą, bet savaip teisingą pastabą: „Vis dėlto jis [Koršunovas - D. Š.] ėmė ir pastatė spektaklį vaikams!"3 Nors Lietuvoje apstu infantilių spektaklių, kurie skirti, atseit, jauniesiems žiūrovams, „Audra" - tai tikras teatrinis Bermudų trikampis, kuris susiurbia ir šėlsmą, ir juokus, bet kartu yra pragaištingai magiškas arba atvirkščiai. Spektaklis trykšta humoru ir tikrumu, bet jis turi ir antrą - slaptą dugną.
Prosperas, kaip ir daugelis Koršunovo pamiltų herojų, įveikia likimo siunčiamus išmėginimus. Nors jam skirtas „stebėtojo" vaidmuo, o kostiumų dailininkė Filippía Elísdóttir apvilko jį ne istoriniais, ne teatriniais rūbais, bet juodais džinsais ir marškinėliais, vis dėlto šis neutraliai šiuolaikiškai aprengtas žmogus tampa svarbiausia figūra, kurią negailestingai mėto ir vėto likimas. Režisierius valdo Prosperą kaip marionetę, Prosperas valdo Arielį, o šis - visas dvasias, kurios valdo visa, kas gyva. Milano hercogo Prospero vaidmenį režisierius skyrė garsiam Islandijos aktoriui Ingvarui E. Sigurðssonui. Tai visiška priešingybė Povilui Budriui, kuris Vilniaus mažajame teatre ir šiandien kuria šį vaidmenį. Sigurðssonas yra tarsi gyvsidabris. Tai basas stebukladarys, mitrumu aplenkiantis net oro dvasias. Sigurðssono Prosperas unikalus tuo, kad jis puikiai atitinka Leonard o da Vinci´o dvasią - tai žmogus, kuris protu valdo pasaulį, bet neslopina savo vizijų ir antgamtinių potyrių. Šis griežtų veido bruožų vyras staiga tampa siautulingos pasakiškos audros dalimi. Režisierius nuolat primena, kad didžiausia Dievo dovana yra gebėjimas net senatvėje likti vaiku. Todėl, kai Prosperas plukdo baltą burlaivį - tai ne vaikiškas žaidimas, o metafora, kad ir suaugęs žmogus gali gyventi savo vaizdinių pasaulyje.
Po premjeros Ingvaras E. Sigurðssonas sakė: „Oskaras Koršunovas niekada nežemina aktoriaus, tačiau mes jaučiame, kad esame tik tam tikra didžiulio, sudėtingo kūrinio dalis. Visi ryšiai šiame spektaklyje labai sudėtingi. Čia režisierius ne tik stato spektaklį, šioje „Audroje" jis yra menininkas, vaidinantis Dievą-kūrėją."
Oro dvasią Arielį vaidinanti Kristina Þóra Haraldsdóttir daro didžiulį įspūdį: aktorė žavi ne tik savo nuoširdumu, bet ir gebėjimu mylėti pasaulį, kuriame jos personažui leista būti vos kelias valandas. Sunku net atskirti, kurios savybės priklauso aktorei, o kurios - Arieliui. (Ne veltui programėlėje režisierius įrašė jį iškart po Prospero, nors Shakespeare´as šiai dvasiai skyrė mažiau „galių".) Arielis pantomimiškai groja visais instrumentais, o pakilęs į „karališkojo teatro" antrąjį aukštą, persisvėręs per baliustradą, nematomomis virvutėmis lyg marionetę valdo Ferdinandą. Lydimas švelnios dainos, jis diriguoja ne tik Ferdinando ir Mirandos - dviejų įsimylėjėlių - duetui, bet visiems, kas papuola po ranka. Nedidelio ūgio, lengvų apsisukimų aktorė ne tik suvaidina Oro dvasią, bet ir tampa spektaklio siela.
Jörunduro Ragnarssono Ferdinandas priklauso režisieriaus kuriamo fantasmagorinio pasaulio personažams, o Láros Jóhannos Jónsdóttir Miranda, kol klausosi ir stebi tėvo Prospero sukeltą audrą, yra mergina iš realaus pasaulio, tačiau veiksmui įsisukus irgi tampa vizija.
Koršunovas personažus, kurių „dvasia juoda" paverčia freudistiniais tipažais. Kalibaną, kanibalo anagramą, vaidina Hilmiras Snæras Guðnasonas, kostiumų dailininkė Elísdóttir apvilko jį kailiniais, kurie nepaslepia maskatuojančių genitalijų, bet autoriaus gyvybingumas, gebėjimas laisvai improvizuoti užtikrina, kad drastiškos detalės netaps esminės.
Subtilus humoristas yra ir Jóhannas Sigurðarsonas - aktorius, 1995 m. vaidinęs Molière´o Don Žuaną to paties pavadinimo spektaklyje, kurį Rimas Tuminas pastatė Islandijos nacionaliniame teatre (1996 m. gegužės mėnesį šis spektaklis buvo rodomas Jaunimo teatre). „Audroje" jis sukūrė Alonzo vaidmenį. Neapolio karalius - tai spektaklio vertikalė, aplink kurią sukasi visas karališkasis „paukštynas". Koršunovas aktorių lūpomis išgauna paukščių klegesį, kuris yra užtvindęs visą Reikjaviką, ypač girdimas vakare, kai nurimsta mašinų ūžesys. Miesto centre telkšo ežeras, kuriame apstu gulbių, ančių, žąsų... Šie paukščiai klega lyg sirenos, režisierius saikingai, tačiau su humoru, pritaikė šiuos garsus spektakliui.
Neapolio karalius yra aukščiau visų, jam užtenka vien pakudakuoti ir publika jau leipsta juokais. Aktorius nesiblaško, „neperspaudžia". Nusilenkdamas Sigurðarsonas virš galvos iškelia plaštaką ir pavirsta komišku „vištų karaliumi", o gal alpstančia aukštuomenės dama?
Kai vyksta „teatro teatre" vaidinimas, kai antrajame veiksme „neveikiantys", bet žiūrovų matomi personažai stebi, kas vyksta, režisierius įkalina Karalių barokinio teatro ložėje - vienas žmogus užpildo visą jos tūrį. Tai juokinga, ir toks humoras sukelia daugybę asociacijų. Puiki ir viena iš finalinių scenų, kai Koršunovas visą karališką šeimynėlę susodina į fontaną. Iš pradžių kaip nusidėjėlių sielos jie iškyla iš pragaro duobės, o po intermedijos, lyg burtininko lazdelės valdomi, vėl sulipa į ją - lyg į kalėdinę saldainių dėžutę, kad juos be gailesčio nuleistų žemyn. Neapolio karalius Alonzas pirmame veiksme gaudo uodą, o jį užmušęs, ima raudoti, vėliau lyg niekur nieko prisnūsta. Karaliaus svita - tai spalvinga žmogiškųjų ydų puokštė.
Dorą seną patarėją Gonzalą ir Milano hercogą uzurpatorių Antonijų vaidina moterys - Hanna María Karlsdóttir ir Sigrún Edda Björnsdóttir. Lieka paslaptis - ar tai šekspyriški burtai, ar režisieriaus sumanymas, atliepiantis feministinį nūdienos poreikį, kad tarp Shakespeare´o dramose dominuojančių vyrų atsirastų daugiau moterų?
„Žaisdamas" su savo personažais, Koršunovas veiksmą tai greitina, tai pristabdo, leisdamas pasigerėti detalėmis, ypač išradingais dailininkės Filippíos Elísdóttir kostiumais. Režisierius atidus Tuniso kultūrai, kurioje apstu prancūziškų elementų: įspūdingi galvos apdangalai su plunksnomis, didelės apykaklės, kitos detalės. Shakespeare´o dramą režisierius trumpino, neliko kai kurių personažų, todėl dailininkė sukūrė tam tikras veikėjų grupes, jas atskirdama net koloritu. Pavyzdžiui, Mirandos ir Ferdinando kostiumai rausvi kaip ir dera naiviems įsimylėjėliams. Choreografės Katrin Hall valdomos dvasios, spektaklyje tarnaujančios Prosperui, antrajame veiksme šoka su baltomis kaukėmis, kurios dengia galvas iš abiejų pusių. Kiekvienam režisūriniam intarpui Elísdóttir sukūrė vizualinius sprendimus, kurie papildė „teatro teatre" prasmes.
Apie šviesų dailininką Björną Bergsteinną Guðmundssoną galima kalbėti kaip apie atskirą spektaklio simfonistą. Jo šviesų paletė tokia ekspresyvi, kad sunku atspėti tikrą vaizdo ar kostiumo spalvą. Kaukės kartais žiba auksu, o scenovaizdis įgyja begales atšvaitų, nors sukurtas griežtai laikantis gelsvo kolorito. Ypač įspūdingos kunkuliuojančios pragaro šviesos.
Islandijoje Koršunovas atsiskleidė kaip renesansinio užmojo menininkas. Meilės scenas „danguje" nušviečia mėliu tviskančios pašvaistės, didžiulė mėnulio pilnatis tampa Arielio mušamu būgnu. Finale pasigirsta žemės dundėjimas - lyg prieš išsiveržiant lavai. Dabar Prosperas su išskleista knyga ant galvos leidžiasi į paslaptingą nebūtį, o butaforinio teatro teatre uždanga pakyla ir pamatome prie rankraščio parimusį Williamą Shakespeare´ą - Narbutas jį nupiešė taip kruopščiai, kad atvaizdas primena senovinio kūrinio kopiją...
1 William Shakespeare. Audra. Iš anglų kalbos vertė Tomas Venclova. - Vilnius: Baltos lankos, 2003, p. 92.
2 Ten pat, p. 100.
3 http://www.menufaktura.lt/?m=3391&s=64034&k=64034
