Visai nedidelis Vidurio Europos miestelis Slovakijoje švenčia savo teatrinio festivalio 20-metį. Tarsi nieko ypatinga, dar vienas festivalis daugybės kitų, didesnių ir svarbesnių, fone. Bet 20 metų sukuria nemažą legendą: pirma, dėl postsocialistinės situacijos, kai miesto valdžia festivaliui duoda maždaug 4 proc. viso biudžeto, bet užtat jubiliejaus proga apdovanoja direktorę Dariną Karovą „kultūros veikėjos" diplomu; antra - šiame festivalyje visada galima buvo sekti, „kas ateina" - Grzegorzas Jarzyna čia pasirodė, kai dar jo spalvinga ir elegantiška „Ivona - burgundų kunigaikštytė" buvo laikoma veikiau išimtimi nei būsimu dėsniu pačioje Lenkijoje; trečia - festivalis, nepaisant tokios šalies pagalbos, nuolatos kvietėsi daug (šįmet - 80) užsienio svečių - kritikų, žurnalistų, festivalių rengėjų), taip garsindamas ne vien miestą, bet ir nemažą ryčiau sąlyginių Vakarų esantį teatro regioną; pagaliau, narciziškai kalbant, čia rodėsi ir visos „eksportinės" Lietuvos žvaigždės - Tuminas, Nekrošius, Koršunovas, ir iš čia taip pat keliavo toliau. Tad kai jubiliejus proga teatralizuotame atidaryme išsirikiavo 20 vaikų nuo pyplio ant mamos rankų iki paauglio, ir kiekvienas užsivilko atitinkamų metų festivalio marškinėlius, - banalybė pakutena sentimentus: garbės nusipelno ir tokia menka detalė, kad per visą tą laiką net marškinėliai išliko „vieno formato".
O jei miestą, kuriame paskutinįkart būta gal prieš penketą metų, aprašytum teatriniais terminais, tai atmintis čia gali būti ir tema, ir siužetas, o namai išlaikė savo amplua: senos kavinės pakeitė vardus ir tikriausiai šeimininkus, bet ne paskirtį. Įspūdis, kad pastatai buvo griauti tik per karą. Barų padaugėjo, kaip ir viešbučių (mažiausia dešimt pačiame centre - tik 80 000 miestuke!), o džiazo klubas sutraukia pirmiausia „tos, kam per 20", bet ne per 30. Mažoje miesto erdvėje festivalis sutelkia visus: prie jo prisiderina ir Muziejų naktis, ir vaikų teatro festivalis, ir liaudiška mugė. Dideliame mieste festivalio ženklai pasimestų, čia jie šviečia plakatais, apvyniotais celofanu stulpais, suoliukais, statulomis. Ką reiškia šie „įpakavimai", tenka spėlioti, bet galbūt tiesiog „slovakišką dizainą" arba tai, ko dar neteko iššifruoti. Arba: festivalio šūkį „Neatskleisk savo paslapties". Ką pats šūkis reiškia - kol kas taip pat paslaptis, arba - bet ką.
Maslowska: būsimasis neįvyksiantis
Grzegorzo Jarzynos „TR Warszawa" teatre 2009 metais pastatytas spektaklis pagal Dorotos Masłowskos pjesę „Mums viskas gerai" privertė vėl patikėti Jarzynos meistriškumu, man kiek „pasvirusiu" po itin estetizuotos, net „glamūrinės" Pasolinio „Teoremos". Čia jis vėl žaidžia šviesomis, animacija, bet tai daro itin protingai, taupiai, ir šviesų fonas drauge su muzika suteikia kontrapunktinės grėsmės tarsi lengvam ir komiškam Masłowskos tekstui.
Pjesė - apie skirtingą trijų kartų - dukters, motinos ir senelės - pasaulio matymą. Nuo realaus vyriausiajai Antrojo pasaulinio karo, iki komiksinės jo pasakos jauniausiajai. Ši viską mato ir kuria pagal interneto kalbą ir žodžius (ką jie reiškia - nežino, bet internete skaitė). Scena labiau regima jos akimis, ir todėl atrodo lyg iš animacinių filmų, lyg iš vaikiškų knygelių su paprastais piešinukais (kai nuo sienos pasitraukia veikėjai ir baldai, lyg buvusio jų buvimo pėdsakai-šešėliai lieka identiški jų profiliai). Visi nestabilios būsenos, ant ratukų: televizorius, stalas, senelė vežimėlyje ir anūkė su batais ant mažų riedučių. Masłowska kuria veikėjų pasaulį iš kalbos, pokalbiams naudodama kasdienos klišes, bet tik pridurdama trūkumą: visos gyvena viename kambaryje, bet anūkė varoma į savo „trūkstamą kambarį" (brak-pokoju); visos vasarą traukiniu ne-važiuos prie jūros, ne-sustos anoje stotelėje, ne-valgys ledų... Bet viskas tarsi gerai, tik tas trūkumas šiek tiek kliudo. Kol išauga iki didžiulės egzistencinės skylės, kurioje veriasi stulbinami lenkų nevisavertiškumo kompleksai (prieš kuriuos net lietuvių „nuo jūros iki jūros" tėra smiltelė): kadaise visas pasaulis buvo Lenkija, o po to lenkams liko tik Lenkija. Prancūzai turi Prancūziją, vokiečiai - Vokietiją, net čekai - Čekiją, o mes?..
Trijulės pasaulis yra televizija, ir čia jis įsiveržia į sceną, toks pažįstamas ir mums: kvailų klausimų-atsakymų TV šou, kvaišos laidų vedėjos, o jų herojai - neparašytų scenarijų ir nepastatytų filmų autoriai (scenarijai - taip pat klišių apie neįgalias išprievartautas mergaites ir jų „sėkmės istorijas" rinkinys), sekretorės, kalbančios Photoshopų terminais (tai - dar vienas pasaulio konstravimo instrumentas), aktoriai, negavę visų įvairiausių apdovanojimų... Pagrečiui kalbai ant trijų scenos didžiulių sienų-ekranų nuolatos kuriami atitinkami spaudos ar interneto dizaino pavyzdžiai. O kartais Jarzyna išplečia erdvę dar viena dimensija - „Šuoliuojančio arklio" scenarijus leidžia sienos paleisti šuoliuojantį arklį beveik iš pirmųjų Eadweardo Muybridge´o nuotraukų, ir suskambėjusi minimalistinė muzika nuskamba kaip Philipo Glasso operos „Fotografas" parafrazė. Tai ne siužeto, bet formos žaismė: aktoriai ima intonuoti pagal muziką, ir scena ima „plaukti" kažkokiu vien Jarzynai pavaldžiu narkotiniu ar džiazo tempu. Masłowskos pjesė sulaukė itin deramo kūrėjo dėmesio, nes buvo išsaugota visa jos kalbos filosofija (nelyginamai stipresnė už „Du vargšus rumunus, kalbančius lenkiškai") ir dar išviešinta potekstė. Tiesa, ji finale skambėjo kiek didaktiškai, bet galbūt čia režisierius nebandė slėpti tragedijos: kai vienai kartai svarbu, kokias eko-daržoves valgyti pagal kokį internetinį receptą, kita karta dar nepamiršo, kad iki laimės kasdien trūkdavo elementariausios duonos, o ne kruasanų su picom.
 |
| „Mums viskas gerai” |
Gorkis: būtasis neįvykęs
Barono senelis turėjo uniformą, buvo gerbiamas, Aktorius kai vaidindavo, tai salėje būdavo ... - o gal ir to nebūdavo. Praeitis gali būti sukuriama, kaip ir dabartis. Barono praeities vizijos galbūt yra guodžianti ir jam išlikti dugne padedanti iliuzija; kas neišlaiko jos - pasikaria, nes Aktorius geriau už visus žino ribą tarp iliuzijos ir realybės. Ir nors Oskaro Koršunovo „Dugne" susidūrė su užduotimi sukurti mažiausiai dvigubą iliuziją, aktoriai ją sukūrė: pirmąjį spektaklį buvo leidžiami tik slovakiški titrai, tad dalis auditorijos turėjo susidėlioti esmę iš atskirų slovakiškų ir lietuviškų žodžių. Antra kliūtis - didžiulė salė, ir visą scenos vyksmą, kaip Vilniuje, galėjo matyti tik pirmoji eilė ir paskutinės, esančios ant pakylos. Visgi aktorių „svingas" nuo personažų iki realių aktorių, nuo spektaklio siužeto iki performanso sugrotas puikiai. Festivalinė publika kiek labiau atsipalaidavusi, jai tik duok išgerti už žmogų, tad stiklinės su degtine keliavo po visą salę. Bet po to grįžti į rimtą spektaklio vagą tampa kiek sunkiau, ir čia jau padeda režisūriniai akcentai - muzika, tamsa. Antram tos pačios dienos spektakliui organizatoriai susizgribo, buvo parūpinti angliški titrai, o jau po konferencijos pasirūpinta kritikams ir svečiams padalinti videoįrašus su titrais. Ir nors kai kuriuos dominęs klausimas „Kam, jei viskas apie teatrą, buvo pasirinktas Gorkis?" - nebuvo paklaustas, bet Dainius Gavenonis netiesiogiai atsakė: mes patys klausiame, ko mums labiau reikia - tiesos ar iliuzijos? Festivalio kontekstas kuria savo dialogą, ir taip Gorkis užkalbino Masłowską. O dugnas - sąlyginis dalykas.
Lauwersas: sumeluokim, kad buvo
Drama tikra: viena belgo Jano Lauwerso trupės „Needcompany" šokėja per gastroles sužinojo, kad jos brolis, karo fotografas, žuvo nuo bombos Kosove. Trupė nusprendė, kad jo mirtis - deramas pretekstas spektakliui „Elnių namai" (The Deer House). Du sakiniai titruose paskelbė apie realią mirtį, ir perspėjo, kas visa kita bus fantazija. Skaitomas žuvusiojo fotodienoraštis iš nuotraukų su Kosovo mirčių scenomis, kurias komentuoja patys aktoriai, nesiklausydami, kalbėdami apie ką kita, tyčiodamiesi, mylėdamiesi (daug kūno, sekso, gražaus nuogo kūno šokio). Postdrama veriasi visu gražumu: Lauwerso „multifokusai" yra kiekviename epizode, tu laisvas pasirinkti, kurią scenos dalį žiūrėti ir kokios kalbos (prancūzų ar anglų) klausyti ir nė vienos gerai neišgirsti. Tai kasdienybė, sakė per susitikimą su spauda aktorė Viviane de Muynck (mums matyta spektaklyje „Viskas tuštybė" pagal blefavusios istoriją Claire Goll memuarus), mes juk išgirstam, kad kažkas mirė, bet einame toliau, valgome spragintus kukurūzus prie televizoriaus, rodančio badą Somalyje. Tebūnie. Stebėti formą ir aptarinėti ją gerokai įdomiau nei pačią fabulą, kuri nuo žuvusio fotografo keliauja jo išpažinties labirintais iki mergaitės, kurią jis nušovė, kuri pasirodė besanti jaunutė elnė (visiems išauga elfų-satyrų ausys, nosys), ir reikia išpirkti kaltę, todėl nueinama į elnių namus atsiprašyti ir mirti. Fantazija taip ima viršų, kad nesuvoki jos „realybės" ribų: „jis mane nušovė", sako vienas elnias. „Norėjau pažiūrėti, kaip tai atrodo", teisinasi kitas, paklojęs savo brolį pneumatiniu pistoletu gyvuliams užmušti - lyg cituotų Michaelio Hanekės „Benio video" analogišką sceną. Nušautoji dukra rituališkai aprengiama ir švenčiamos elnių Kalėdos (jų modeliai iš poliestero identiški karuselėse besisukantiems). Kol visi sumetami į kolektyvinį kapą. Ir skamba hipiškos bendruomenės (elnių? žmonių? Pačios trupės aktorių?) daina, šokama. (Dar Hansas-Thiesas Lehmanas „Postdraminiame teatre" pabrėžė šios trupės bendruomeniškumą - ar tik tai ir liko?) Salė, be abejo, klykia iš džiaugsmo ir susižavėjimo.
 |
| „Elnių namai” |
Paaiškinti viską logiškai ar bent nuosekliau, spėti intencijas - beveik neįmanoma. Galima grožėtis forma, pastelinėmis baltai-žalsvomis spalvomis, tuo simultaniškai vykstančiu veiksmu - kol istorijos nėra, kol ji skaldoma, nutraukiama, vėl pakartojami epizodai, viskas trūkčioja. Kol neįsiterpia istorija - story, kuri neturi pabaigos, lyg visą kompaniją būtų dvi valandas apėmusi logorėja, ir juo labiau pasakojimas nuvertinamas, juo jis susvarbinamas, suskamba patetiškai, pabrėžtinai reikšmingai (nors iš tiesų tose vietose girdi vien banalybes). „Cinizmas" - nuskambėjo susitikime su žiūrovais, turint omeny tikrą fotografo mirtį ir daug mirčių Kosove. Aktoriai pašiurpo: mes kaip tik norėjome mirtį atitolinti, kad nebūtų taip skaudu apie ją galvoti. Taip, tai patogiau: paversti realybę totalia fikcija. Bet ši terapija (kam ji skirta, kuriai auditorijai?) patogi jiems patiems. Arba tenka sutikti, kad šįkart Lauwersas kažko nemoka.
Tai paliudijo ir apžvalgininkai, stebėję visą jo spektaklių ciklą „Liūdnas veidas/ Laimingas veidas". Bet „Izabelės kambarys", „Omarų krautuvė" ir „Elnių namai", ciklas, išsidriekęs per septynetą metų, tapo ir išsidraikęs. Net ir visą pasaulį apvažiavęs pirmasis spektakli po septyneto metų kai kam atrodo nuobodi minčių ir nesibaigiančių istorijų makalynė, ir nemačiusiam tenka patikėti ir surasti pritarimą savoms abejonėms. Jas paliudijo ir „Elnių namų" gastrolės Niujorko BAM-e, ir kitur. Tenka asmeniškai pasigailėti, kad mano pažintis su šiuo menininku prasidėjo ne nuo geriausio gesto žiūrovams - net etikos prasme.
