Netikėtumas - viena pagrindinių meno kūrinio paveikumo sąlygų. Įvairialypis teatro kūrinio prisilietimas prie žiūrovo sunkiai įvyktų, viską žinant iš anksto. Sudėtingiausia, kai literatūra yra itin gerai pažįstama, o personažai ir frazės tapusios kasdienybės dalimi. Ar šiandien dar įmanomas netikėtumas, tarkim, statant Williamą Shakespeare´ą? Lenkų režisierius Krzysztofas Warlikowskis tai įrodė kovo 11 d. naujuosiuose Paryžiaus operos rūmuose Bastilijos aikštėje (Opéra Bastille) pristatydamas kompozitoriaus Ambroiseʼo Thomas (1811-96) operą „Hamletas“ (1868).
Daugiau nei tris valandas trunkantis, vizualiai įspūdingas ir kontekstų gausus reginys prasideda klausimu - ar Hamletas yra genialus apsimetėlis, ar tik beprotis? Dažnas ir sąlyginai paviršutiniškas klausimas, artimas prancūziškai literatūros analizės tradicijai, atsiskleidė naujai, operos žanrui spektaklio vaizdinius perkėlus į kitą lygmenį, kuriame nebeliko literatūrinių svarstymų, o iškilo visagalis reginys. Būtent regimybė ir meistriškas „Hamleto“ sujungimas su Makbeto tiesa, kad „Gyvenimas - / Tai idioto pasaka triukšminga, / Neturinti prasmės“, lėmė šio teatrinio įvykio paveikumą.
Kodėl, regis, toks lengvai nuspėjamas sprendimas atrodo toks netikėtas? Visų pirma dėl ištarmės grynumo ir jos interpretacijos galimybių. Pirmoje spektaklio scenoje karūnuojamas princas Hamletas yra tik vienas iš slaugos namų pacientų, o šalia jo sėdinti motina apatiškai spokso į televizorių, per kurį su trukdžiais transliuojamas nespalvotas filmas. Pasitelkdamas šį vaizdinį režisierius klausia „O kas, jeigu?“, tarsi leisdamas žiūrovui keisti stebėjimo tašką. O kas, jeigu Hamletas būtų nugyvenęs iki savo dienų galo? Ar jis būtų psichiatrijos ligoninės pacientas, ar tiesos skleidėjas? O gal būtų virtęs tokiu pat kaip visi - nežymiu, vidutinišku, kasdienišku, be pretenzijų į aukštesnį būvį?
Iš to išnyra šekspyriškasis pasaulis - modernizuotas, pritaikytas šiuolaikiniam kontekstui, pripildytas citatų. Tarp jų - ir grotų vizija iš „Roberto Zucco“, ir besiblaškantis, įkalintas Makmerfis iš „Skrydžio virš gegutės lizdo“, vėliau, Hamleto reikalavimu, virtęs karaliui rodomo spektaklio pagrindiniu aktoriumi. Taip atveriama ir kūrėjo gaivališkumo bei beprotybės tema.
Warlikowskio „Hamletas“ pasižymi stipria vaizdinių dramaturgija, reflektuojančia ne šiandienos socialinę erdvę, bet praeitį. Scena sukaustoma sovietinio laikotarpio statybos, bet kuriai Rytų bloko valstybei būdingomis fabriko sienomis. Ši Małgorzatos Szczęśniak scenografija Hamletą priverčia klaidžioti gūdžiose erdvėse. Kintančios vaizdo projekcijos (Denis Guéguin) nutolina ir vėl sugrąžina prie pradinio scenovaizdžio.
Stiprus ir aštrus operos atlikimas, suderintas su Warlikowskio ir Szczęśniak vaizdiniais, leidžia atsiskleisti stiprioms žmogiškosioms aistroms. Žmogaus psichika tampa centrine spektaklio ašimi, kurią pagyvina gausūs kultūriniai ir istoriniai kontekstai. Svarbu paminėti, kad romantizmo epochos, kai buvo sukurta opera, užuomazgas išlaiko partitūros atlikimas ir solistų balsai, bet iš jų plastikos ir judesių romantizmas išnyksta, transformuodamasis į realistinius įvaizdžius. Warlikowskis su solistų, šokėjų ir aktorių ansambliu vardija skirtingų epochų Hamletų problemas ir klausimus, išlaikydamas šiuolaikiniam teatrui būdingą refleksijos ir žaismės sąjungą.
Galiausiai garsiajame monologe Hamletas į savo klausimą atsako pasirinkdamas sapną. Tai sugrąžina žiūrovą prie svarstymo - o kas, jeigu? Dramaturginis sprendimas Hamletą palikti gyvą parodo romantizmo kančios dėl meilės perspektyvą: po Ofelijos mirties gyvenimas - baisesnis už mirtį, bet kartu išreiškiama viltis, kad išsaugota gyvybė ir Hamleto branda išgydys jo beprotystės žaizdas. Ne veltui jau spektaklio pradžioje parodoma, kad jis liko gyvas kartu su savo motina. Tai leidžia sūnaus ir motinos santykį analizuoti ir per psichoanalitinę Sigmundo Freudo prizmę - Hamletas siekia nužudyti Klaudijų, nes nenori, kad jo motina priklausytų niekam kitam, tik jam.
Warlikowskio „Hamlete“ opera ir vizualinė dramaturgija sudaro galingą sąjungą, kuriai esant vaizdinių gausa nesukompromituoja šio kūrinio gylio, o kaip tik jį padidina. Taip pat į spektaklį galima žvelgti kaip į kultūrinę dokumentiką, kurioje svarbi ir „meno menui“ (pranc. l´art pour l´art) koncepcija.
