Su Johnu Ashfordu kalbasi Vita Mozūraitė
Tarp vos ne pusantro šimto užsienio svečių, atvykusių į tarptautinį Baltijos ir Šiaurės šalių šokio susitikimą Keðja buvo ir Didžiosios Britanijos šiuolaikinio šokio garsenybė – Londono teatro „The Place“ direktorius Johnas Ashfordas. Šiame teatre savo kelią pradeda ir visai jauni, dar niekam nežinomi choreografai, jame pasirodo ir pasaulyje jau pripažintos trupės. Iš „The Place“ į plačius tarptautinius vandenis „išplaukė“ britų šokio žvaigždės: fizinis teatras „DV8“ (chor. Lloydas Newsonas), šokio teatras „Adventures in Motion Pictures“ (chor. Mattew Bourne‘as), Lietuvoje jau tris kartus viešėjusi „Random“ šokio trupė (chor. Wayne‘as McGregoras). Ashfordo pastangomis Londonas susipažino su daugeliu užsienio šalių trupių, tarp kurių – „La La La Human Steps“ (Kanada), Rui Hortos (Portugalija), Sashos Waltz (Vokietija), Vimo Wandekeybuso (Olandija) trupės. Ashfordas įkūrė tarptautinį šokio organizacijų ir festivalių vadybininkų susitikimą „Aerowaves“, kurio nariai kasmet spalio mėnesį iš gausybės (daugiau nei 300) vaizdo įrašų atrenka įvairių pasaulio šalių trupes, kurios pasirodo kartu su britais šešias savaites trunkančiame festivalyje „Resolution!“.
Vita Mozūraitė: Vis sutinku Jus įvairiuose tarptautiniuose renginiuose įvairiose užsienio šalyse. Ir į Vilnių atvykote jau ne pirmą kartą.
John Ashford: Vilniuje iki šiol buvau tik viename festivalyje Naujasis Baltijos šokis. Dabar esu antrąkart.
Kaip pasirenkate, kur vykti?
Tai priklauso nuo galimybių ir teatre „The Place“ vykstančių renginių. Būčiau mielai atvykęs į Vilnių penktadienį, kai prasidėjo Keðja, tačiau tądien „The Place“ vyko labai svarbus choreografo Beno Wrighto, kuris jau kelerius metus pasirodo „Spring loaded“ festivalyje, spektaklis, ir aš būtinai turėjau ten būti. Mane iš tikrųjų labai daug kur kviečia, bet prioritetas yra mano teatro reikalai. Kai yra galimybė rinktis, renkuosi tokį renginį kaip šis, nes čia gali susitikti su įvairiais žmonėmis, dalyvauti diskusijose ir pamatyti šokį to krašto, kuriame esu. Tai galimybė vaisingiausiai praleisti laiką užsienyje.
Prieš kelerius metus, viename „Aerowaves“ susitikime, Jūs pasakėte: „Deja, Londone negalėčiau vieną vakarą rodyti vien tik užsienio – Čekijos, Slovėnijos ar Lietuvos – spektaklius be britų trupių.“ Londono žiūrovai nepasitiki užsienio trupėmis?
Jie tiesiog nori matyti dalykus, kuriuos žino. Britų publika – konservatyvi. Šiuolaikinio šokio žiūrovai nėra tokie smalsūs, kokius norėčiau juos matyti.
Britų žiūrovus labai sunku būtų apibrėžti. Už sostinės ribų jie visai kitokie negu Londone. „The Place“ galiu per vakarą parodyti vieną užsienio trupę kartu su dviem vietinėmis trupėmis. Londono trupės surenka pilną žiūrovų salę, todėl kiekvieną pasirodymą pradedame britų spektakliu, dėl kurio ir susirinko žiūrovai. Be to, rodome geriausias „Aerowaves“ atrinktas trupes, ir daugumai žiūrovų jos paprastai patinka. Bet, jei vieną vakarą į sceną išleisčiau tris „Aerowaves“ trupes – vieną iš Vilniaus, vieną iš Prahos, vieną iš Venecijos, – niekas nesusidomėtų.
Ar tai reiškia, kad „The Place“ scenoje galite rodyti tik žinomas trupes?
Ne, mano tikslas – jaunos trupės. Vėliau jos šoka „South Bank“ ar „Sandler‘s Wells“ ir tampa žinomos, nes pasirodė tokiose garsiose prestižinėse vietose, bet mes norime žiūrovams parodyti perspektyvius kūrėjus, kurie dar tik pradeda savo karjerą. Daugelis iš jų pas mus pasirodo vos baigę šokio studijas. Jie turi daugybę draugų, kurie ateina pasižiūrėti jų spektaklio, tie draugai atsiveda savo draugus, ir salė būna pilna. Bet praeina keleri metai, buvę draugai, dažniausiai atvykę studijuoti kolegijose ar aukštosiose mokyklose iš įvairių Europos šalių, išsiskirsto, kiti liaujasi domėtis šiuolaikiniu šokiu, taigi viskas keičiasi, todėl choreografams reikia atkakliai dirbti ir kurti gerus kūrinius, kad pritrauktų naujų žiūrovų. Nemažai tų, kurie pasirodo „Resolution!“ sezone, iš pradžių yra labai silpni, bet kas nors turi suteikti jiems šansą. Pasitaiko, kad mes juos kviečiame ir antrą, ir trečią kartą, bet jie turi padaryti labai įtikinamą įspūdį, jei pirmas bandymas nenusiseks – viskas baigta.
Jūs kuriate draugystės, giminystės ir panašiais ryšiais paremtą bendradarbiavimo tinklą?
Būtent. Ir to nė kiek nesigėdijame. Tokius žmones vadiname „The Place“ draugais, šeima, manau, tai vienas iš geriausių būdų sudominti žmones menu. Todėl, kai į sceną kviečiu tris britų trupes ar dvi britų ir vieną iš „Aerowaves“, stengiuosi, kad jos būtų labai skirtingos. Neieškau jų suderinamumo, nesiekiu įvairovės. Viskas labai brutalu: turi būti pilna salė. Trys skirtingi kūrėjai – trijų rūšių publika. Jei kiekvienas iš jų surinks po trečdalį salės, ji bus pilna.
Dvelkia plika komercija.
Galima ir taip sakyti. Bet tai puiki galimybė choreografams išbandyti savo kūrybą su dviem trečdaliais žiūrovų, kuriuos jie turi įtikinti, nes šie atėjo pasižiūrėti ne jų.
Ar „The Place“ žiūrovai skiriasi nuo kitų teatrų publikos?
Visuomet sakau: mes neturime „The Place“ žiūrovų. Neturime nuolatinio žiūrovų branduolio. Pas mus ateina pasižiūrėti paskirų trupių. Londone daug kur rodomi šiuolaikinio šokio spektakliai. Mūsų pristatytos trupės vėliau pasirodo kitose vietose, jų žiūrovai pereina ten kartu su šokėjais, o mes kaskart sulaukiame vis naujų žiūrovų. Tai nenutrūkstamas procesas. Tikrai nežinau, kokie yra mano žiūrovai. Tie giminaičiai kartais būna labai tolimi – šokėjo sesers vyro sesuo... Gal kitu atveju jie ir nenueitų į šiuolaikinio šokio spektaklį, bet šis atėjimas jiems tampa nauja patirtimi, o kiti „užsikabina“, tampa entuziastais. Tad kasmet išauginame nemažai naujos publikos.
Be to, „The Place“ turi keletą programų. Ir kiekvienos iš jų žiūrovai labai skirtingi – į „Spring Loaded“ ateina žmonės, žinantys, ką norėtų pamatyti, nes šioje programoje pasirodo garsūs choreografai. Žiūrovų įvairovę lemia ir tai, kad Londonas – daugiatautis miestas. Savo publiką čia ras ir indiškais motyvais kuriantis choreografas ir santūrus suomis.
Šio sezono pradžioje „The Place“ teatre pasirodė ir lietuvė Loreta Juodkaitė. Kaip jai sekėsi?
Džiaugėmės ir stebėjomės, kad spektaklis labai patiko visiems žiūrovams. Tikrai nesitikėjau, kad Lietuvoje yra toks šiuolaikinis šokis. Tai iš tikrųjų buvo įvykis. Nesu tikras, ar geriausiu būdu pristatėme ją Londono publikai. Gal būtų buvę geriau pasirodyti viename iš mišrių triptikų negu vienai. Bet vis tiek visi pripažino jos šokio kokybę. Vakaras labai nusisekė.
Tad nuvažiavusi antrąkart, ji jau rastų savo žiūrovų?
Greičiausiai... Bent jau tas spektaklis, kurį mačiau vakar [Naujajame Baltijos šokyje‘08 Loreta Juodkaitė parodė miniatiūras pagal tradicinę turkų ir kurdų muziką, – V.M.] neabejotinai yra labai aukštos kokybės ir patiktų daugybei žiūrovų. Mielai jį parodyčiau ir pristatyčiau Lietuvą.
Bet šis spektaklis labiau turkiškas nei lietuviškas...
Tačiau jo kokybė – labai gera... Norėčiau pasakyti dar vieną dalyką. 2004 m. įsteigiau teatro „The Place“ prizą, kuris teikiamas kas antrus metus. Tai prestižiškiausias Britanijoje ir vienintelis pasaulyje prizas, teikiamas rengiant tokį didelį – beveik pasaulinį konkursą. Ir jis unikalus, nes mes užsakome konkurse rodomus kūrinius. Jis atviras – gauname apie 200 paraiškų. Atrenkame apie 20 kūrėjų. Jie gauna 8000 eurų ir laisvą studiją, kurioje vasarą savo 15 minučių kompozicijas kuria visi drauge. Jos rodomos renginyje „Dance Scene“ penkis vakarus iš eilės. Iš tų dvidešimties menininkų atrenkami penki finalininkai, kurie pasirodo drauge 10 vakarų ar net daugiau. Iš jų išrenkamas vienas laimėtojas. Jis gauna 40 000 eurų prizą, kurį gali panaudoti savo nuožiūra. Daug kas iš tų dvidešimties menininkų vėliau kuria naujus ilgesnius kūrinius, kaip branduoliu remdamiesi tuo kūriniu, kurį užsakėme „The Place“ konkursui. Šiemet iš tų dvidešimties, dalyvavusių konkurse, tik 9 mokėsi šokio Jungtinėje Karalystėje. Didžioji dalis – ne Britanijos gyventojai. Tad sienų mūsų konkursas neturi. Kai atvyko Loreta, niekas neklausė, iš kur ji, visiems rūpėjo tik jos šokio kokybė.
Diuseldorfe vykusioje konferencijoje „Global dance‘2002“ skaitytame pranešime, teigėte, kad krašte, kuriame gyvena mažiau nei 6 mln. žmonių, šiuolaikinis šokis neturi perspektyvų. Tačiau šiuolaikinis šokis labai stiprus Suomijoje, Norvegijoje, kai kuriose nedidelėse Rytų ir Vidurio Europos šalyse, bet kol kas visiškai apmiręs Rusijoje. Ar vis dar laikotės griežtos nuomonės dėl tų 6 milionų.?
Puikiai atsimenu savo pranešimą. (Juokiasi). O kiek gyventojų Lietuvoje?
Truputį daugiau negu 3 milijonai.
Taip, pasakiau gan kvailą mintį. Matau, kad klydau. Slovėnija turi tik 2 mln., Suomija – 4, bet ten šokis klesti. Vis dėlto dalis tiesos mano žodžiuose yra. Šiuolaikinis šokis nėra ypač populiarus menas. Manau, vis tiek reikia turėti tam tikrą kritinę žmonių masę, kad būtų galima užtikrinti šiuolaikinio šokio edukaciją – studijas, mokymąsi. Manau, profesionalios šiuolaikinio šokio studijos bet kuriame krašte yra gyvybiškai svarbios, kad būtų užtikrintas jo išskirtinumas ir sceninis pajėgumas. Liublianoje yra šiuolaikinio šokio mokykla, Helsinkyje šiuolaikinis šokis dėstomas teatro akademijoje ir ten rengiami puikūs šokėjai. Didesniuose kraštuose didesnė šokėjų ir kūrėjų atranka – tai garantuoja ir didesnį šiuolaikinio šokio profesionalumą. Žinoma, yra išimčių, nes kai kurios mažos šalys turi labai geras mokymosi sąlygas, o kai kurie dideli kraštai – labai prastas (pvz., Rusija, Ispanija). Šokėjai išvyksta studijuoti į užsienį ir labai dažnai negrįžta į savo šalis, tuo dar labiau sumenkindami jų potencialą turėti gerą šiuolaikinį šokį.
Pusę savo gyvenimo dirbote teatre, pusę – šokio srityje. Kur yra sunkiau?
Sunkiau? Teatre. Londono šiuolaikinio meno institute, kur vadovavau teatrui ir kur buvo paskutinė mano darbovietė prieš imantis šokio projektų, turėjau labai daugeliui žmonių pasakyti „ne“. Tuo metu vyko staigi teatro meno plėtra, daugybė žmonių ieškojo, kur pasireikšti. Turėdavau neigiamai atsakyti 60–70% besikreipiančiųjų. Tekdavo jiems pasakyti, kad, išskyrus mūsų teatrą, jie su savo menais niekur daugiau pasirodyti negalės. Labai sunku taip dažnai sakyti „ne“. Šokio sferoje gerokai lengviau. „Resolution!“ sezonu į mane kreipiasi daugybė žmonių iš įvairių kraštų, turiu, žinoma, taip pat daryti atranką, tačiau bent pusė jų, o kartais ir daugiau, gali pasirodyti „The Place“. Tiesa, šokėjai – labai prasti paraiškų rašytojai, tad gal pasirinkimas ne visada teisingas, bet tikrai bent 50% yra pakviečiami. Be to, tarp jų pasitaiko nepaprastai talentingų menininkų, džiaugiuosi, kad galiu juos pristatyti Londono publikai. Dirbti su šokėjais man lengviau dar ir todėl, kad su teatro žmonėmis labai ilgai dirbau tik kaip vadybininkas. Įgijau daugybę pažįstamų. Po spektaklio jie prieidavo prie manęs ir klausdavo, ar patiko. Visada atsakydavau: „O taip.“ Bet jokia nuoširdesnė draugystė neužsimegzdavo. Šokėjai yra atviresni. Jei kuris nors klausia, ar man patiko, žinau, kad jam iš tikrųjų rūpi mano nuomonė. Žinoma, jie neskuba reaguoti į mano pastabas, bet mielai įsiklauso, aiškina savo poziciją.
O kuri meno forma Jums įdomesnė?
O čia jau atvirkščiai. Didesnį įspūdį, daugiau minčių, potyrių man sukelia teatras. Retas šokio spektaklis mane taip sujaudina kaip geras teatro spektaklis. Žiūrovai čia irgi mažiau vieningi.
Toks susitikimas kaip Keðja Lietuvos šokio pasaulyje vyksta pirmąkart. Kaip Jums atrodo, ką tokie susitikimai duoda jų dalyviams?
Pirmiausia – draugystę ir ryšius. O kūrybinis bendradarbiavimas suteikia impulsų naujiems kūriniams, padeda pritraukti naują publiką. Ir leidžia visiems pasijusti vieno pasaulio dalimi.
Kalbėjosi Vita Mozūraitė
