Šį savaitgalį Šiaurės Italijos Vičencos laikraščiai išėjo su specialiais priedais, kurie skelbė apie miesto teatro organizacijos rengiamo 65-ojo klasikinių spektaklių ciklo istoriniame „Olimpico" teatre-muziejuje pradžią. Kurti šioje scenoje yra didžiulė garbė kiekvienam Italijos režisieriui ar aktoriui ir tokia proga suteikiama ne kiekvienam. Šiais metais sudaryti ciklo programą ir tapti jos meno vadovu buvo pakviestas Eimuntas Nekrošius. Lietuvių režisierius programos motto pasirinko frazę iš Vergilijaus „Eneidos", kuri iškalta virš „Olimpico" teatro scenos: „Hoc opus hic labor est" - „Štai kliūtis, štai uždavinys". Per pusantro mėnesio unikalioje teatro scenoje bus parodyti šeši skirtingi, specialiai programai sukurti ar jai pritaikyti spektakliai.
Vičencos miesto „Olimpico" teatras pastatytas 1585 m.. Teatrą suprojektavo vienas žymiausių Italų renesanso architektų Andrea Palladio, kuris mirė praėjus keliems mėnesiams nuo statybų pradžios. Teatro scenoje sumontuotos Vincenzo Scamozzi dekoracijos vaizduoja rūmų fasadą su skulptūromis ir trejomis arkomis, už kurių driekiasi ilgos į perspektyvą horizonte sueinančios miesto gatvės. Šios dekoracijos sukurtos pirmajam teatre vaidintam spektakliui - Sofoklio „Edipui karaliui" ir yra seniausios išlikusios teatro dekoracijos.
Pristatydamas festivalio programą Eimuntas Nekrošius sakė, kad mato daug paralelių tarp šiuolaikinio ir klasikinio teatro ir jo devizas gali būti suprantamas kaip sunki kelionė iš Žemės į Dangų, nuo paprasto prie nepasiekiamo. Tai turėtų tapti pagrindiniu credo visiems festivalio spektakliams ir seminarams.
Programos pradžiai režisierius pasirinko Dantės „Dieviškosios komedijos" trečiosios dalies, „Rojaus" interpretaciją. Režisierius apibūdina šią poemos dalį kaip pačią sunkiausią lyginant su pirmosiomis - „Pragaru" ir „Skaistykla". Rojus yra didžiausia siekiamybė, bet tuo pačiu mažiausiai pažįstamas, tai pati sudėtingiausia dalis, kurioje susieina būtis ir nebūtis. Rojus yra tobulybės atspindys, o kelias į tobulybę yra painus ir sudėtingas. Tai kelias žmogaus, kuris įveikia Žemės trauką ir pakyla į aukštesnes egzistencijos sferas.
„Rojaus" sceninę versiją Eimuntas Nekrošius kūrė su lietuvių aktoriais, kurie vaidina ir „Dieviškojoje komedijoje", pristatytoje Lietuvos žiūrovams šį pavasarį. Kadangi „Olimpico" teatro dekoracijos, scena ir visas pastatas yra ypatingai saugomi, o dienomis jis yra atviras turistams kaip muziejus, tiek režisieriui, tiek ir Rolandui Kazlui, toliau kuriančiam Dantės vaidmenį, Ievai Triškauskaitei (Beatričė) ir visai „Meno forto" kūrybinei grupei teko nelengvas uždavinys minimaliomis teatrinėmis priemonėmis per kelis vakarus sukurti pusantros valandos sceninį vyksmą, kuris iš esmės vien maksimaliai atviros ir jautrios aktorių vaidybos dėka virto nepaprastai jaudinančiu ir galingu spektakliu.
Pirmąjį spektaklį stebėjo kviestinė publika, kurią daugiausiai sudarė Veneto regiono verslininkai ir politikai, festivalio rėmėjai. Žinia, tai ne pats lengviausias žiūrovas, tačiau jau pirmieji straipsniai, pasirodę po premjeros liudija, kad net ir teatro kritikus spektaklis pakerėjo savo emocine jėga.
 |
| Italijos spauda džiaugiasi. Meno forto nuotraukos |
Stefano Girlanda straipsnyje „Tikros ašaros tarp Kubricko ir ‚Pink Floyd´" rašo: „Rodos, yra teisinga ir privalu išeiti iš „Olimpico" širdyje tvinksint galbūt dar niekada nepažintiems potyriams ir galvoje išsinešant laviną minčių bei klausimų, kuriems nereikia atsakymų. Sutelkiant dėmesį į tą neaprėpiamą ir neapčiuopiamą emocijų puokštę, kurią vakar vakare, per savo kūrinio premjerą lietuvių režisierius Eimuntas Nekrošius perkėlė į „Olimpico" sceną, kyla klausimas: kur yra - jeigu iš viso gali būti - riba tarp meno kūrinio vizijų ir realybės? Tam tikri sceninio veiksmo vingiai, ypatingas muzikinis crescendo, tie emociniai potyriai, nunešantys tave net iki sapno durų tam, kad ten ir paliktų. Manau, kai kurias iš šių idėjų toks režisierius kaip Stanley Kubrickas būtų pasisavinęs ir perkėlęs į filmą - be jokių abejonių. O šalia viso to yra ir ašaros, Beatričės ašaros. Tikros, nuoširdžios, stebinančios. „Nieko nesupratau, bet man patiko", - Vičencos dialektu ištaria viena ponia, spektakliui pasibaigus besikeldama iš savo vietos po ilgų plojimų. „Rojus yra"."
Antonio Stefani savo straipsnį taip ir pavadino - „Rojus. Emocija pačia gryniausia išraiška". „Pasakyti tai, kas neištariama, apibūdinti tai, kas nematoma, leisti išgirsti tai, kas neišreiškiama - tai bandymas, įmanomas tik pasitelkiant visišką vaizduotės ir išraiškos laisvę. Ir čia Nekrošius, kaip jau yra atsitikę su dviem ankstesnėmis Dantės poemos kantikomis, nusimeta nuo pečių bet kokį profesorišką pedantiškumą, bet kokį perdėtą rūpestį dėl teksto, palikdamas veikimo laisvę pačiai gryniausiai emocijai.
Jeigu didžiojo skrydžio pradžia yra patikėta nuostabių jaunų „Meno forto" aktorių pantomimai, kurios metu jie iškalbingai išsilaisvina nuo mūsų varganai kasdienybei priklausančių tipiškų daiktų, tai 90 minučių trunkančio spektaklio finalas yra ėjimas į šviesą, kol Rolando Kazlo vaidinamas Dantė ir Ievos Triškauskaitės Beatričė palaipsniui su ja susilieja. (...) Nekrošius, dar kartą patvirtindamas savo sugebėjimą (lygų kitam meistrui, Peteriui Brookui) kurti teatrą pasitelkiant tik kelis sceninius atributus ir didžiulę lyrinę sugestiją, žaidžia su „Olimpico" teatru, panardindamas jį besimainančiuose spalviniuose perėjimuose, išrasdamas naujas sąveikas tarp scenos, už jos atsiveriančių perspektyvų ir net žiūrovų salės.
Saulė ir žvaigždės yra scenos šviesos ir prožektoriai, ir nieko čia nereikia suprasti. Reikia tik pasiduoti pasakai, persmelktai viltimi. O šiais laikais, kaip ir Viduramžiais, tai jau visai nemažai. Triumfuojantis publikos sutikimas..."
Rugsėjo pabaigoje „Meno forto" trupė trumpam grįžta į Lietuvą, o jau pirmosiomis spalio dienomis išvyksta į Rusiją, kur Eimunto Nekrošiaus „Dieviškoji komedija" bus rodoma Maskvos Mažajame teatre ir tradiciškai Sankt Peterburgo „Baltijskij Dom" festivalyje.
Tauras Čižas, Meno forto inf.
