Teatras „Meno fortas" sezoną pradėjo Vičencoje, Italijoje, kur režisierius Eimuntas Nekrošius antrus metus iš eilės vadovauja 66 klasikinių spektaklių ciklui, vykstančiam seniausiame išlikusiame pasaulio teatre po stogu, „Teatro Olimpico". Šių metų Nekrošiaus kuruojamoje programoje Vičencos žiūrovai išvys garsiausius scenos vardus: rugsėjo 28-29 d. bus parodyti Aristofano „Paukščiai", kuriuos sukūrė kontroversiškas italų scenos meistras Pippo Delbono drauge su įvairių sričių menininke kompozitore Laurie Anderson, spalio pabaigoje Giorgio Barberio Corsetti pristatys klasikinį indų „Mahabharatos" epizodą „Kurukšetro mūšis". Programos pabaigai numatyta surengta konferencija „Eros ir Tanatos", o dar vėliau planuojama parodyti ir Varšuvoje Nekrošiaus režisuotą Paweło Szymańskio operą „Qudsja Zaher".
Po mėnesio repeticijų Vilniuje ir savaitės Italijoje „Meno forto" trupė parodė Vičencos žiūrovams spektaklį, Nekrošiaus sukurtą pagal Senojo Testamento „Jobo knygą". Ši Biblijos dalis, istorikų manymu, parašyta V a. prieš Kristų, visuomet buvo ir yra vienas daugiausiai klausimų ir diskusijų sukeliančių Šventojo Rašto tekstų. Skirtingų konfesijų teologai, literatūrologai nuolat ginčijasi dėl teksto kilmės, sandaros, jame užkoduotų prasmių. Požiūris į žmogaus ir Dievo santykius, tikėjimo problematiką „Jobo knygoje" nuolat traukė ir filosofų dėmesį. Daugelis joje mato egzistencinės filosofijos ištakas. Žmogaus žemiškosios būties prigimtį, remdamasis Jobo istorija, nagrinėjo ir Antanas Maceina viename reikšmingiausių savo veikalų „Jobo drama".
„Jobo knyga" - tai jau antras Nekrošiaus kreipimasis į Biblijos tekstus. 2004 metais jis sukūrė jaudinančią odę meilei pagal „Giesmių giesmę". Tačiau esminiai žmogaus būties klausimai, žemiškojo gyvenimo prasmės ir amžinybės suvokimo dilema, pastangos suvokti ir atrasti Dievą kaip jėgą, kuriančią ir griaunančią likimus, yra visų paskutiniųjų Nekrošiaus spektaklių varomoji jėga. Įžvelgti ir bent kažkiek apčiuopti subtiliausius žmogaus sąmonės ir pasąmonės virpesius režisierius siekė ir Goethe´s „Fauste", ir Dantės „Dieviškojoje komedijoje", ir Maskvoje sukurtame Camus „Kaligula".
Kaip ir šį pavasarį Lietuvos žiūrovams parodytas Dantės „Rojus", „Jobo knyga" buvo kuriama galvojant apie labai specifinę „Teatro Olimpico" sceninę erdvę, kurioje išsaugotos XVI amžiaus dekoracijos. Iš vienos pusės, ši teatro-muziejaus atmosfera pribloškia čia patekusius žiūrovus ir nuteikia pakiliai, iš kitos -riboja teatrinį veiksmą tiek menine, emocionalia prasme, tiek ir techniškai. Teatras yra saugomas UNESCO ir griežtomis taisyklėmis nustatyta, ko scenoje negalima daryti. Todėl spektaklyje svarbiausias vaidmuo perteikiant režisieriaus mintį žiūrovui, tenka aktorių vaidybai ir jų sakomiems tekstams.
Nors Senojo Testamento tekstai ir juose liečiamos temos nėra paprastos ir vienareikšmės, žodžiai, kuriais jos yra išsakomos, Nekrošiaus spektaklyje skamba nuo scenos be galo žmogiškai ir, atrodo, sujaudindamos kiekvieną žiūrovą asmeniškai. Daugelis jų, klausydami lietuvių aktorių tariamų tekstų intonacijų ir skaitydami itališko vertimo titrus, išgirdo žodžius ir mintis, kuriuos ir patys sau ne kartą yra kalbėję ar bažnyčioje, ar vėlai vakare prieš užmiegant, ar nemigo naktimis. Dievui adresuoti Jobo klausimai: „Kodėl mane kasdien lankai ir kiekvieną akimirką bandai? Kodėl pavertei mane savo taikiniu? Kodėl tapau tau našta? Kodėl slepi savo veidą ir elgiesi su manimi kaip su priešu?" tikrai nėra tik iš aukštosios filosofijos sferos - jie yra labai artimi ir skausmingi kiekvienam, siekiančiam gyventi sąmoningai ir sąžiningai.
Minimalistinė scenografija (dailininkas Marius Nekrošius), tikslios kostiumų detalės (dailininkė Nadežda Gultiajeva), subtilūs muzikiniai akcentai (Leonas Somovas), drąsi bei skoninga aktorių vaidyba ir Eimunto Nekrošiaus ypatingas dėmesys mažiausiai sceninio vyksmo detalei, nukreipiančiai žiūrovo mintis ir jausmus tikslia kryptimi, sujungė „Jobo knygos" žodžius į galingą ir stebinantį reginį, kurį Italijos žiūrovai stebėjo visiškoje tyloje, kartais vos šypsodamiesi, kartais giliai susimąstę. O užgesus rampos šviesai tik po kelių sekundžių išraiškingos pauzės baigdavosi audringais aplodismentais lietuvių aktoriams.
„Jobo knygos" premjera Vičencoje sulaukė ne tik Venecijos regiono, bet ir nacionalinės žiniasklaidos žurnalistų dėmesio. Vienas įtakingiausių Romos teatro kritikų ir analitikų Renato Pallazi savo recenziją savaitraštyje „Il Sole 24 Ore" pavadino „Dvasingasis Nekrošius". Jo nuomone, „Jobo knyga" yra galingas spektaklis, nežiūrint to, kad tai „hermetiškas", subjektyvus kūrinys, reikšminga lietuvių režisieriaus vidinių ieškojimų kelio atkarpa, kuriai netrūksta genialumo. Šiaip jau santūrus kritikas negaili gerų žodžių Jobo vaidmenį sukūrusiam Remigijui Vilkaičiui, kuriam, anot Pallazi, pavyko sukurti universalų archetipą, apimantį kančias, naikinimus, persekiojimus, kurių pilna žmonijos istorija, aukas, nuolat klausiančias, kodėl joms teko toks likimas. Kritikas pripažįsta, kad toks spektaklis nėra lengvas italų žiūrovams, pratusiems teatre atsipalaiduoti, bet tuoj pat tvirtina, kad „Jobo knyga" savo atviru, pažeidžiamu skausmu nepalieka salėje nė vieno abejingo.
Salvijus Trepulis spektaklyje brandžia vaidyba įkūnija Dievą, Vaidas Vilius - Elifazą. Taip pat spektaklyje vaidina Vygandas Vadeiša (Šėtonas), Darius Petrovskis (Bildadas), Beata Tiškevič ir Marija Petravičiūtė.
Šią savaitę „Meno forto" trupė grįžta į Vilnių, kad pradėtų sezoną Lietuvoje spektakliais „Dieviškoji komedija" ir „Rojus" rugsėjo 28, 29 dienomis Nacionaliniame dramos teatre. Spalio pradžioje abi Dantės poemos dalys jau bus vaidinamos Sankt Peterburgo „Baltijskij Dom" festivalyje, kuriame Nekrošiaus teatras tradiciškai laukiamas kasmet jau bemaž 20 metų.
Režisierius Eimuntas Nekrošius kol kas lieka Italijoje tęsti savo meno vadovo misijos ir dirbti su italų aktoriais.
Menų faktūros, „Meno forto" inf.
