Lapkričio pradžioje Vilniaus teatras „Meno fortas" bemaž dvi savaites viešėjo Rusijos sostinėje. Tarptautinio K.Stanislavskio fondo rengiamo festivalio „Stanislavskio sezonas" programoje Lietuvos teatras parodė abu Eimunto Nekrošiaus spektaklius, sukurtus pagal Dantės Alighieri poemą „Dieviškoji komedija". Pirmąjį spektaklį, sukurtą pagal „Pragarą" ir „Skaistyklą", maskviečiai jau turėjo progos pamatyti prieš metus, o antrąjį, „Rojų", trupė rodė pirmąjį kartą.
Tarptautinis Stanislavskio fondas - unikali organizacija Maskvos teatrinėje erdvėje, viena iš nedaugelio, savo veikla vis dar nesiekiančių tiesioginio pelno ir besirūpinanti programų meniniu lygiu. Šių metų festivalio programoje greta Eimunto Nekrošiaus spektaklių pristatomi ir vokiečių režisieriaus Martino Wuttke´s, prancūzo Luco Bondy, belgo Luko Percevalio naujausi darbai. Tik ūmi aktoriaus Klauso Marios Brandauerio liga sutrukdė parodyti režisieriaus Peterio Steino spektaklį. Festivalio programą prasmingai praturtino ir geriausi Maskvos P.Fomenkos, Ženovačiaus studijų, J.Vachtangovo, Puškino ir kitų teatrų spektakliai.
Tuo pačiu Stanislavskio fondas sudaro galimybę pamatyti festivalio spektaklius ne tik teatro kritikams, teoretikams, pripažintiems režisieriams ir aktoriams, bet ir jauniesiems kūrėjams bei teatrinių mokyklų studentams. Tai, kad visuose spektakliuose didžiąją dalį žiūrovų sudarė ne atsitiktinė publika, sukurdavo ypatingą, kūrybai scenoje palankią atmosferą. Be abejo, tai ir įpareigojo lietuvių aktorius, nes jų vaidyba buvo vertinama ne tik emocionaliai, bet ir profesionaliai, suprantant ir analizuojant kiekvieną sceną ar ištartą žodį. Rašančių apie Nekrošiaus spektaklius kritikų dėmesys visada krypdavo ne tiek į režisūros ar aktorių vaidybos aspektus, kiek į filosofines prasmes, emocines teatro galimybes. Straipsniai ir žiūrovų atsiliepimai internetiniuose puslapiuose po „Rojaus" liudija, kad spektaklis pasiekė žiūrovus, privertė juos susimąstyti ir nepaliko abejingų.
„Taip nerūpestingai apie perėjimą iš žemiško ir kūniško į amžiną ir nekūnišką, atrodo, dar nepasakojo niekas. Bet kaip gi kitaip apie tai pasakoti? Juk ne apie mirtį čia mąsto Nekrošius, o apie tai, kad „Rojus yra!". Šiuo džiaugsmingu šūktelėjimu baigiasi jo tobulas, paprastas ir rafinuotas pasakojimas apie Dantės poemą" - rašė Aliona Karas.
„Rojaus būsena perteikiama paprastų metaforų serija (...) Paskutinė Beatričės replika „Rojus yra" žiūrovams sukelia šypsena savo naivumu, bet tuo pačiu metu priverčia prisiminti tai, kad Rojuje ne viskas paprasta. Režisūrinių sprendimų minimalizmas nuosekliai atitinka bendrą sumanymą. Džiugina, kad Nekrošius grįžo prie savo sėkmės formulės: poetinis besiužetiškumas, trumpas spektaklis, paprastumas ir metaforų minimalizmas su minimaliu tekstu. Ir tada viskas pavyksta - kaip „Giesmių giesmėje", taip ir „Rojuje", - reziumavo Jevgenijus Ponamariovas.
„Nekrošiaus „Rojus" pripildytas šviesos ir oro, kaip ir visų jo spektaklių be išimties. Ir aktoriai, kaip baikštūs paukštukai, gyvena jame nuolatiniame judėjime. Žmogus, kaip mažas demiurgas, Dievo atvaizdas. Nekrošius labai subtiliai ironizuoja šią žmogišką pagundą - įsivaizduoti save kūrinijos vainiku. Jo „Rojus" tai - magijos seansas su paslapties atskleidimu. Žinomas teatro Copperfieldas - Nekrošius šį kartą mielai atskleidžia savo fokusų paslaptis. Jokių slaptų prasmių - viskas be galo paprasta. Nekrošius, kuriam visiems laikams „prilipo" rūstaus lietuvio pravardė, iš tikrųjų pasirodė kur kas optimistiškesnis už patį Puškiną, kuris tikėjo ramybe ir valia, bet niekada - laime."
„Anot Dantės, pamatyti Rojų gali tik ištvermingi širdimi ir pasitikintys savimi. Tokio Nekrošiaus anksčiau nežinojome. Tokį Dantę sutikome pirmą kartą trečiojoje „Dieviškosios Komedijos" dalyje - Nekrošiaus spektaklyje „Rojus". Gilus sapnas, į kurį pasinerdavo žiūrovai ankstesniuose režisieriaus spektakliuose, baigtas. Nežemiškas švytėjimas nušvietė skaidrią, kaip šaltinio vanduo, istoriją apie žmogų Dieve",- savo tinklaraštyje teigė Leonidas Lučkinas.
Net vietinius teatro darbuotojus stebino Maskvos teatralai, po spektaklių užtvindydavę užkulisius norėdami padėkoti Nekrošiui už gurkšnį tikro teatro, kurio jie vis labiau pasigenda savo scenose. O jaunieji rusų aktoriai ir studentai aistringai bendravo su „Meno forto" jaunimu. Jie su neslepiamu pavydu pasakojo, kad net legendiniame Maskvos Dailės teatre (MChAT) iš repertuaro yra išbraukiami įdomūs eksperimentiniai jaunų režisierių darbai, jeigu į juos nepavyksta parduoti visų bilietų.
Dar viena kilni ir nelengva Stanislavskio fondo misija -tikslas atstatyti apleistą Stanislavskio šeimos sodybą Liubimovką. Čia legendinis rusų aktorius ir režisierius leisdavo vasaras ir repetuodavo specialiai pastatytame paviljone. Prieš porą metų šioje istorinėje vietoje Eimuntas Nekrošius pradėjo repetuoti „Dieviškąją komediją". O šiemet organizatoriai suteikė galimybę kelias dienas pratęsti rugsėjį Italijoje pradėtą darbą - naujojo spektaklio pagal Senojo Testamento „Jobo knygą" repeticijas. Tai buvo ir dar viena dovana Maskvos teatralams, kadangi dvi repeticijas galėjo stebėti specialiai į užmiestį atvežti išrinktieji. Vos prieš mėnesį baigtas restauruoti sodybos vasaros teatras talpina ne daugiau 50 žiūrovų. Planuojama, kad naująją premjerą „Meno fortui" pavyks išleisti Lietuvoje jau kitų metų pradžioje.
O kol kas „Meno fortas" Vilniaus žiūrovus nudžiugins „Dieviškąja komedija" lapkričio 29 d. ir „Rojumi" gruodžio 22 d. Gruodžio 14-ąją „Dieviškoji komedija" viešės Klaipėdoje. O gruodžio 6, 7 dienomis teatras kviečia visus suspėjusius įsigyti bilietus atsisveikinti su legendiniu Eimunto Nekrošiaus „Hamletu".
„Meno forto" inf.
