XXI amžiaus skaitmeninė revoliucija neaplenkė ir tokių kūrybinių industrijų[1] kaip teatras, opera ar šokis. Jau tapo įprasta įvairiuose socialiniuose tinkluose ar spaudos pranešimuose surasti nuorodą į You Tube svetainėje patalpintą vizualiąją spektaklio ar renginio programėlę, „draugauti" su teatro grupėmis bei atskirais kūrėjais, kurie Facebook´e, trečioje pagal dydį pasaulio šalyje, kuria vis naujas nemokamos reklamos platformas. Tačiau socialinius tinklus bei kitas skaitmeninio amžiaus priemones kūrybinės industrijos pamažu ima naudoti ne tik kaip efektyviai veikiančius reklamos įrankius. Štai Lietuvos kultūriniuose organuose dar neprigijęs Twitter tampa papildoma gimstančio spektaklio kūrybine erdve, platforma naujai dramaturgijai.
Ieškodami naujų skaitmeninių kūrybinių industrijų formų, menininkai iš esmės „peržiūri" šiuolaikinio teatro, operos, šokio koncepciją - meniniai įvykiai, kurie iki šiol buvo siejami su nepakartojama bendruomenine patirtimi, tik čia ir tik dabar vykstančio projekto samprata, skaitmeninių technologijų dėka pamažu įgyja bet kur ir bet kada prieinamo meno funkcijas. Būtent šie pokyčiai ne tik suteikia naujų iššūkių (ir galimybių) šiuolaikiniams menininkams, bet ir kelia daugybę klausimų kūrybinių industrijų rinkodaros specialistams.
Pagrindinis šio sektoriaus uždavinys yra išsiaiškinti, ar šiuolaikinis žiūrovas yra pasiruošęs pereiti prie bet kur ir bet kada pasiekiamo meno, ar nuo skaitmeninių technologijų vis labiau priklausantis žmogus, kuris vis dažniau vartoja individualiai surinktą informaciją, yra pasiruošęs iškeisti autentišką, socialiai išgyvenamą teatrą į izoliuotoje intymioje erdvėje vartojamą kultūrą.
Visą skaitmeninių technologijų kartą šiandien apibūdinantis i dar visai neseniai buvo tik prekinis ženklas. Šiandien iPhonais ir iPadais ginkluotas žmogus Londono metro skaito i-dienraštį ir pamažu tampa iAš (iI) žmogumi. O jo vartojimo mastus geriausiai apibūdina televiziją į internetą iškeitusi reklamos industrija. Todėl, kalbėdama apie šiuolaikinio teatro formas, „vartotojo" ir „vartojimo" sąvokomis remiuosi visiškai sąmoningai, nes naujos teatro platformos iš tiesų bando prisivilioti i kartą - šių dienų žmogų, kuris žinių bei kultūros srautus imasi individualiai formuoti pats. Globaliajame vartojimo kontekste savo i siūlanti surasti koncepcija, žinoma, yra tik brangiai įkainota iliuzija. Šie mūsų kultūros postmodernaus individualizmo cunamiai, tikiu, bus tinkamai įvertinti filosofiniame bei kultūriniame diskurse, tačiau šįkart mane labiau domina, kaip šioje skaitmeninėje vartojimo erdvėje save iš naujo bando surasti teatro industrijos.
Taigi, Jungtinėje Karalystėje pamažu atsiranda įvairios i-žiūrovui skirtos teatro platformos: Digital Theatre parduoda britų teatro grandų spektaklių įrašus, o štai The Guardian internetinėje svetainėje pristatomas projektas „Kasdienybės akimirkos: audiodrama asmeniškai jums" (Everyday Moments: audio drama for private performance). Mums iš radijo teatro pažįstamas audioteatras, savaime suprantama, praranda vietos ir laiko kontrolę, eliminuoja vizualiąją teatrinės patirties semiotiką. Tačiau materialiąją meninio išgyvenimo dalį šio projekto autoriai perkelia į individualią vartotojų aplinką, o klausantysis tampa audioteatro centrine figūra. Štai pirmoji projekto dalis „Vakaras, vonioje" (Evening, In the Bath, autorius Kazuko Hohki) turi būti klausoma/išgyvenama vakarojant vonioje. Žinoma, neįmanoma tikėtis, kad visi kūrėjų pageidavimai bus išsyk įvykdyti, bet žaismingi reikalavimai truputį apgauna protą ir šiek tiek apriboja vaizduote paremto išgyvenimo intensyvumą, siūlydami aplinkybes. Suvokdami skaitmeninio teatro buitinio vartojimo potencialą, šiuolaikiniai menininkai bando siūlyti ir teatrinio projekto vartojimo aplinką, kuri tampa svarbiu šio individualaus meninio išgyvenimo lauko elementu.
Vieną unikaliausių transformacijų šių kultūrinių industrijų kontekste siūlo Londono Nacionalinis teatras, vykdantis tarptautines tiesiogines sėkmingiausių spektaklių transliacijas į pasaulio kino teatrus. Štai kovo mėnesį Jungtinėje Karalystėje, Belgijoje, Čekijoje, Danijoje, Estijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Islandijoje, Liuksemburge, Maltoje, Olandijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Švedijoje, JAV, Australijoje ar net Pietų Afrikos Respublikoje gyvenantys ar šiaip kokiais nors gyvenimo reikalais besilankantys teatro fanai turėjo progos pamatyti Londono Nacionaliniame teatre rodytą režisieriaus Danny Boyle´o „Frankenšteiną".
Kaip teigia projekto autoriai, tiesioginių spektaklių transliacijų idėja seniai kirbėjo Londono Nacionalinio teatro vadovo Nicholas Hytnerio planuose, kurie sutapo su tuo pat metu vykusia skaitmenine kino teatrų modernizacija. Šiomis inovacijomis pirmasis pasinaudojo Davidas Bowie, 2003 m. tiesiogiai per 22 šalių kino teatrus pristatęs savo albumą, o jau po dvejų metų pasaulio kino teatrus pasiekė tiesioginės transliacijos iš Niujorko Metropolitano operos, kurias galima stebėti ir Vilniuje.
Londono Nacionalinio teatro tiesioginių transliacijų prodiuseris Davidas Sabelis teigia labiausiai vertinantis išaugusias periferijose gyvenančių mokesčių mokėtojų galimybes pamatyti valstybės dotuojamo teatro spektaklius ir žymiai aktyvesnį žemesnes pajamas gaunančių žmonių susidomėjimą. Transliacijų metu atlikti išsamūs auditorijos tyrimai parodė, kad vien pirmąją transliaciją - Racine´o „Fedrą" su aktore Helen Mirren - tiesiogiai per vieną vakarą pamatė apie 15 000 žmonių. O šį mėnesį rodytą „Frankenšteiną" net kine galėjo pamatyti ne kiekvienas - kai kur bilietų neliko į abu planuotus seansus.
Procesas tik įsibėgėja... Tiesa, kinematografo užfiksuoti spektakliai - jokia naujiena. Tačiau dar niekada spektaklis kine nebuvo transliuojamas tiesiogiai, t.y. pristatomas kaip lygiavertė alternatyva. Nesunku nuspėti, kad, matydamos Londono Nacionalinio teatro sėkmę, jo pavyzdžiu paseks ir kitos šią techniškai sudėtingą prabangą galinčios sau leisti organizacijos. Ir nors šiandien tikrai sunku pasakyti, kokias naujoves ši išplėstoji teatro erdvė gali atnešti visai teatro institucijai, būtina pagalvoti ir apie tai, kad technologijos gali ne tik pakelti kino sales ovacijoms, bet ir tapti gyvojo teatro kanibalėmis. Labiauisiai nerimaujama dėl nelegalių įrašų ir kitų autorinių teisių vagysčių. Taip pat - dėl teatro salių ištuštėjimo. Čia galime prisiminti sporto istoriją ir tiesioginių televizijos transliacijų pradžioje tuščių tribūnų išsigandusius skeptikus... Tačiau reikia pripažinti, kad šiame kontekste egzistuoja ir subtilesnės, mažiau pragmatiškos nuojautos.
Pirmiausia, susiduriame su „dvigubos režisūros" fenomenu, nes kino salėse esantys žiūrovai iš tiesų stebi ne tik teatro spektaklį, bet ir iš anksto kruopščiai minučių tikslumu suplanuotą vaizdo transliaciją, kuri, viena vertus, sugeba išlaikyti emocinį nuoseklumą, antra vertus, stipriai nuskriaudžia antraplanių vaidmenų atlikėjus. Stambūs planai, žinoma, yra kino medijos prerogatyva. Galbūt todėl šios naujovės labai tinka aktorių mylinčiam britiškojo mainstreamo teatrui (ne veltui transliacijas nuspręsta pradėti suteikiant išskirtinę galimybę iš labai arti pamatyti aktorės Helen Mirren vaidybą). Tačiau kol kas spektaklio drobės ir ženklų visuma lieka už kadro - stambiuose planuose pritrūksta vietos antraplanių vaidmenų atlikėjams, scenografijai, šviesos dailininkams. Kitaip sakant, teatras privalo žaisti pagal kinematografines taisykles, kitaip rizikuojama sumažinti emocinę įtampą. Davidas Sabelis pripažįsta, kad į operą su kameromis ateiti daug lengviau dėl visai kito solistų ir sceninės erdvės santykio ir teigia, kad šias problemas intensyviai ruošiamasi spręsti 3D technologijų pagalba.
Turbūt nesuklysiu sakydama, kad esame pamažu pratinami informaciją priimti „paveiksliukų" forma - t.y. tekstinę kultūrą keičiame „okuliarcentrizmu", kuris, žinoma, daugiausia sutinkamas populiariosios kultūros platformose. Vis dėlto, net ir nekalti nemokamą reklamą garantuojantys filmukai per You Tube tampa vizualiosios informacijos užkandžiais. Vaizdo hierarchija apriboja interpretacijos džiaugsmą teikiantį ženklų tekstą, ir ratas pamažu užsidaro... Galbūt šis teatro modelis naujame auteur amplua sugąžins postmodernistų numarintą autorių, kuris montažo dėka sugebės išsaugoti subtilią minties hierarchiją, suteiks galimybę nubrėžti griežtą prasminę liniją... Kita vertus, Londono Nacionalinio teatro projektas sulaukia daug anglų kalbą suprantančių žiūrovų. Ar tai reiškia, kad, susidomėjus ir kitų angliakalbių šalių teatro industrijoms, globalųjį pasaulį jungiančioje skaitmeninių technologijų erdvėje susiformuos dar vieno, tik kino salėse egzistuojančio „vestendo" fenomenas?
Nepaisant (o gal - ypač dėl) to, kad tą vakarą sėdėjau ne teatro salėje, o kino teatre Kardife, teatro Complicite (http://www.complicite.org) spektaklis A Disappearing Number (rež. Simonas McBurney) tapo vienu ryškiausių kada nors patirtų teatrinių išgyvenimų... Tiesą sakant, būtų buvę tikrai keista, jei tarpdisciplinine dramaturgija, išraiškos formų ir įvairiausių idėjų bei technologijų sinteze garsėjantis teatras nebūtų išbandęs naujosios teatro platformos. Šis spektaklis yra apie matematiką. Apie žmogaus mąstymo, kūrybos struktūrą. Apie tai, kaip veikia muzika. Apie mokymą ir mokymąsi suprasti meilę ir netektį. Apie nuolankumą suvokus proto ribas. Apie tai, kad niekas niekada nenutrūksta, nesibaigia.
Spektaklio istorijoje susipina chronologiškai netvarkingos, bet savo mikrostruktūrą turinčios istorijos. Viena jų pasakoja apie dviejų skirtingų matematikų - savamokslio indų genijaus Srinivasa Ramanujano ir Kembridžo profesoriaus G.H.Hardy - bendradarbiavimą. Kita - apie vyro, netekusio žmonos, bandymus per jos aistrą matematikai pažinti prarastą mylimąją. Indų kilmės londonietis vyksta į Indiją, tikėdamasis geriau suvokti žmonos jam aiškintas matematinės begalybės (o gal - amžinybės?) teorijas, ir Ramanujano kelionėje į jį pražudžiusią Angliją išgirsta savo kultūrinės tremties aidą. Žodis pattern („raštas", „struktūra", „modelis") tampa pagrindiniu spektaklio meniniu centru. Būtent per žmogaus mąstymo „raštą", struktūrą režisierius McBurney bando paaiškinti ne tik matematinę, bet ir metafizinę begalybę. Lygindamas matematiką su poezija bei muzika, McBurney mirtį jungia su begalybe, muziką - su kalba, matematiką - su globalizacija. Spektaklyje gyvai atliekama tradicinė indų muzika, demonstruojama indiškosios kultūros matematinė prigimtis, tabla atliekama raga, kurios „tam ta tigi tam tam" perauga į matematinį skaičiuojančio Ramanujano murmėjimą. Spektaklyje protas vienu metu patiria ir metafizinį katarsį, ir nuolankumą.
Spektaklį Complicite pradeda matematiniu triuku: pasirinkite skaičių, padauginkite jį iš dviejų, pridėkite 14, padalinkite gautą sumą iš dviejų, atimkite iš šios sumos pradžioje pasirinktą skaičių ir - voilà - visi šiuo metu galvojate apie skaičių septyni. Ir prideda - viskas, ką matote šioje scenoje, yra netikra. Telefonas iš tikrųjų neveikia, už durų - nieko nėra. Vienintelis iš tiesų realus dalykas, šiuo metu jungiantis tūkstančius žmonių įvairiausiose pasaulio miestuose, yra matematika, skaičius 7. Tai, kad teatro ir skaičių pagalba spektaklio kūrėjai dar gali suvaldyti pasaulio kino salėse esančius žiūrovus, tik paryškina matematikos mokslo, teatro bei Vakarų globalizacijos paralelę. Būtent skirtingos geografinės aplinkybės nulemia tai, kad šis spektaklio aspektas daug ryškiau patiriamas kino teatre. Panašias asociacijas kuria taip pat kino teatre stebėtas „Hamletas" (rež. Nicholas Hytneris) su Rory Kinnearu. Apsupdamas Hamletą nuolatos jį sekančiais apsaugininkais, stebėjimo kameromis ir net Biblijoje slepiamais pasiklausymo aparatais, salėje bei kino teatruose esančius žiūrovus režisierius taip pat paverčia ne empatiškais Hamleto bendrininkais, bet dar viena jį stebinčia institucija. Elsinoro pilies paslaptys nežinomos tik Hamletui. Žiūrovai tuo tarpu tampa tiesioginiais smurtinės Ofelijos mirties liudininkais. Taigi, šis teatro modelis, viena vertus, primeta žvilgsnio trajektorijas, antra vertus, išryškina spektaklio diskursus globaliosios visuomenės kontekste.
Belieka tikėtis, kad vieną dieną ir Lietuvos žiūrovams bus pasiūlyta galimybė tapti tiesioginiais besikeičiančio teatro liudininkais. Ir gal nauji technologiniai resursai galės padėti ne tik reklamos, bet ir kūrybiniame procese.
[1] komentarai apie skaitmeninių technologijų įtaką Jungtinės Karalystės kultūrinėms industrijoms ir jų panaudojimą Londono Nacionaliniame teatre pateikiami remiantis NESTA tyrimais;
