„Visas pasaulis yra teatras", - kažkas ranka užrašė ant vieno iš Prahos scenografijos kvadrienalės paviljonų. Iš tikrųjų visas pasaulis dešimčiai dienų įsikūrė Veletržni palace - didžiulėje Nacionalinėje galerijoje. Milžiniška paroda kas ketverius metus vyksta birželio 16-26 dienomis ir jau dvyliktą kartą ji priviliojo stipriausias scenografijos pajėgas iš 62 pasaulio šalių. Prahos kvadrienalė pagal „svorį" dažnai lyginama su Venecijos vaizduojamosios dailės bienale. Scenografijos profesionalų, studentų ir teatro architektūros paroda šiemet pasikeitė - jauni scenografai, įtraukti į organizacinį komitetą (šios parodos komisaras yra pernykštės parodos laureatas Borisas Kudlička), nusprendė ją konceptualizuoti. Koncepcijos pagrindas - amžinas moderniosios scenos klausimas, kaip plastinę išraišką susieti su atlikimo menu, su žiūrovais, kaip užmegzti organišką jų dialogą, o vizualumui „įpūsti" gyvą dvasią. XX a. teatras išgyveno mimezės, pasakojimo mirtį, vizualinio meno atstovai teatre eksploatavo teatrinius elementus, kad sukurtų naujas meno formas ir žanrus. Geriausi šiuolaikiniai atlikimo menai (performansai) yra pagrįsti vizualiniais elementais, o įdomiausi šių dienų laikinio meno atlikėjai yra erdvinio meno atstovai. Todėl PQ nuo šiol bus vadinama performansų dizaino ir erdvės paroda, kuriai svarbiausia susieti kuo daugiau meno disciplinų ir žanrų.
Šių metų paroda pabrėžia įvairių šalių meninių idėjų ryšius, kurių nevaržo nei geografinės, nei žanrų ribos. Šalia Japonijos įsikuria Britanija, šalia Australijos - Lietuva, šalia Estijos - Gruzija, šalia JAV - Serbija. Jos ieško bendrų sąlyčio taškų, bendrų vertybių, kad patirtų buvimą kartu „čia ir dabar". Scenografija aprėpia šou ir teatro spektaklius, gatvės ir elitinį meną, scenovaizdį ir kostiumą (Extreme kostiumų ekspozicija), šiuolaikinėmis technologijomis atgaivina XX a. pradžios reformas (jas prisiminti padėjo Edwardo Gordono Craigo ekspozicija Prahos senamiestyje, Jaroslavo Fragnerio galerijoje). Scenografines istorijas dailininkai pristatė ne tik įprastiniuose ekranuose, bet ir keisčiausiose vietose, ekranais virto ir mokyklinė lenta, ir namo langas, net kibiro vidus. Bandymas išreikšti teatrą namo įvaizdžiu rodo, kad scenografai teatrą laiko namais, nuolatos laukiančiais svečių, t. y. žiūrovų.
Teatro kaip nebaigto statyti namo metaforą pasitelkę italai ragina žiūrovus įsitraukti į kūrybos procesą. Juolab kad nebaigtas statyti namas buvo be durų. Žiūrovai vaikščiojo aplink namą, ieškodami įėjimo, bet jo neradę ėmė žvilgčioti pro langus. Pasidavę teatrinei provokacijai, reflektavo keliaujančio, įsikuriančio bet kur teatro idėją - ji sklido iš nerūpestingai numesto kelioninio apsiausto, praverto lagamino, išskleistų knygų, ant sienos nubraižytų žemėlapių.
Siauri uždari su aukštais dvišlaičiais stogais tarsi dvyniai yra Islandijos ir Latvijos teatro įvaizdžiai. Balta spalva nudažytą namą su balta tvorele ir pabrėžtinai aiškia atvirų vartelių vieta sukūrė žinomi Islandijos teatro kūrėjai - režisierė ir scenografė Rebeka A. Ingimundardóttir su medijų meistru Annia Hare. Viduje balti baldai ir baltas maistas ant stalo, baltai apsirėdžiusi aukštaūgė intelektuali panelė su knyga rankose padeda suprasti teatro savitumą ir teikiamus malonumus. Latvijos dvišlaičio namo vidus juodas, suanglėjęs medis skleidžia degėsių kvapą ir intriguoja medžiagiškumu - jauno scenografo Reinio Suchanovo, kylančios latvių „žvaigždės", konceptualus mąstymas atskleidžia, kaip blėsta mažosios kultūros didžiųjų apsuptyje.
Naująjį teatro miestą senojo pavyzdžiu steigia Mongolija ir Filipinai. Jurta - specifinio būsto motyvas padeda mongolams išsaugoti savo tapatumą. Filipinietiškas namelis suręstas iš bambuko, apjuostas mažytėmis margaspalvėmis tautiniais rūbais aprengtomis lėlėmis, papuoštas ryškiais gaidžiais. Vis dėlto įprasti, gerai žinomi motyvai nesustabdo žiūrovų, abejingų nacionalinėms vertybėms. Panašiai abejingai lankytojų minios ėjo pro tuščias ekspozicijų erdves su neatvykusių šalių pavadinimais. Būtų likusi nepastebėta ir Lietuvos tuščia ekspozicija, bet lietuvių scenografai, kurių projektai nuolat ignoruojami, šiemet ir vėl negavę valstybės finansinės paramos, nusprendė viešai ir garsiai protestuoti. Ant tuščių Lietuvos ekspozicijai skirtos erdvės grindų patiesė tentą su tekstu, paaiškinančiu, kodėl lietuviai kvadrienalėje nedalyvauja. Žiūrovai šįkart nesiskirstė, kaip atsitinka, kai pranešama apie atidėtą spektaklį, jie būriavosi, fotografavo ir dėjo parašus ant tento, pritardami protestui prieš kultūros skurdinimą, vieningai įsitraukė į socialinio solidarumo akciją. Ji įgavo platesnį mastą, nes, vos atsidarius parodai, ėmė streikuoti Prahos transportininkai. Nepatogumus pajutę parodos lankytojai ir dalyviai, vieningai pulkeliais pėsčiomis traukė per miestą, būriavosi prie Veletržni palace, vykdydami nesurežisuotą meno kūrėjų ir žiūrovų bendrystės misiją.
 |
| Šiuolaikinės valdovės įvaizdis. Eloize Kazan, „Karalienė Tamora”. |
Triukšmingo miesto metaforą pasitelkę JAV teatralai, kaip ir pridera, apaugino jį supermenų įvaizdžiais. Lingavo pripučiami vienas kitą ryjantys monstrai, sienas puošė įdėmus prezidento žvilgsnis, o raumeningi pasaulio galingieji apsistojo Extreme kostiumų ekspozicijoje. Plakatiška, sociopolitiškai angažuota, agitacinė JAV scenografijos paroda pristatė ryškiausius universalius menininkus, scenografus ir režisierius - Achimą Freyerį, Kewiną Cunninghamą, Angelle Hebert... Jų kūriniuose apstu vartotojiškos kultūros, nuolatinės kovos, atkaklaus kliūčių įveikimo ženklų.
Vokietija išsiskiria stipriu naujo-seno atradimo jausmu, atgaivina tai, nuo ko prasidėjo modernus, avangardinis teatras. Maxo Reinhardto didieji teatro projektai, Bauhauzo mokyklos eksperimentai naujai prabyla šiuolaikinių scenografų Wolfgango Gussmano, Jaume Plensa kūriniuose.
Atvira intensyvių statybų aikštelė tapo ne vienos šalies teatro veržlumo simboliu. Namų karkasai, nuogos konstrukcijos stūkso Meksikos, Naujosios Zelandijos, Didžiosios Britanijos paviljonuose. Dominuoja statiniai su bokštais, kreipiančiais žvilgsnį aukštyn. Tūriai ir erdvės vietomis suskamba tarsi polifoninė muzika.
Architektūrinės transformacijos, namo/baldo įvaizdžiai sutrikdo žiūrovus Korėjos paviljone. Iš pažiūros kompaktišką dėžę primenantis statinys nekelia didelio susidomėjimo, tačiau intriguoja jo sienose įvairiomis kryptimis įtaisyti stalčiai, stalviršiai, durelės. Neištraukęs, nepravėręs jų, netenki malonumo, kurį teikia galimybė atskleisti teatro paslaptis.
Triukšmingoje čekų ekspozicijoje matome daugiabutį su parduotuvių vitrinomis, kirpykla pirmajame aukšte ir butais virš jų su pravertais langais ir balkonais. Čia vyksta intensyvus gatvės gyvenimas.
Brazilijos ekspozicijoje buto vaizdinys išreiškia ne užsisklendimą, uždarumą, o išsiveržimą, išsilaisvinimą. Europiečiams neįprasti objektai, motyvai, spalvos sužadina svajones apie egzotiškus kraštus. Interjerai nudažyti ryškia rožine spalva, sienos nukabinėtos paveikslais, įvairiais objektais, lėlėmis. Ryški gyvybinga kūrybinė dvasia atgaivina stiprias krašto tradicijas. Išradingas dizainas, ryškios universalios asmenybės - Fernando Mello da Costa, Flavui Graffas, Bia Lessa... Brazilija pristatė ir solidų leidinį, skirtą šalies teatro dailės istorijai, šiuolaikinėms scenografijos tendencijoms. Brazilijos paviljonui žiuri skyrė pagrindinį PQ apdovanojimą - Auksinę trigą.
Japonijos ekspozicijoje nuolat vyko pasirodymai su jautriais paprastučiais vizualiniais pasakojimais apie japonus ištikusias katastrofas, neaplenkusias ir teatro. Keista patalpa su nesvetingai atsuktomis muliažų nugaromis ir nemaloniai lipniais šiaudais Portugalijos ekspozicijoje bylojo apie emocinius išbandymus, tykančius teatre. Vengrų paviljone telkšojo vanduo, erdvė buvo užtvindyta garų eksponatai demonstruojami ekrane, kuris pritvirtintas prie lubų ir labai nepatogu į jį žiūrėti. Kilo įvairių asociacijų, susijusių su teatro dailininko darbo specifika. Socialinis kūrybos aspektas sužavėjo žiuri - Vengrija apdovanota Aukso medaliu. Atmintyje iškilo ankstesnės PQ nugalėtoja - Rusija, kuri taip pat siūlė žiūrovams pabraidžioti po vandenį. Plagiatas čia nebuvo įžiūrėtas.
Teatrinio miesto gatvėmis bilda traukinys, jungiantis Ankarą, Stambulą ir Prahą. Kelionės įspūdį sustiprina traukinio viduje pro langus pralekiantys vaizdai su scenografijos motyvais, spektaklių ištraukomis. Danijos vežimas, apvirtęs gatvėje, pasakoja apie netikėtumus, kurie ištinka keliaujančio vaikų teatro trupę. Ispanijos paviljonas įsikūrė ant riedutininkų tramplino, užsimindamas apie nuolatinę svaiginančią teatro kūrėjų riziką.
Pamatėme, kokius gigantiškus statinius renčia Austrijos ir Vokietijos scenografai. Kranai kelia monumentalias skulptūras, auga pastoliai, styro ramsčiai - naujos statybos susipina su griuvėsiais Austrijos operų pastatymuose po atviru dangumi, pribloškiančiuose neįtikėtina fantazija. Žiemą jie vyksta kalnuose - tada scenovaizdžiai kuriami iš sniego, o vasarą plūduriuoja ant vandens. Bodeno ežeras Bregence su didžiausia pasaulyje plaukiojančia scena pritraukia begales žiūrovų ne tik įspūdingais muzikiniais spektakliais, bet ir tuo, kad leidžia gėrėtis ne mažiau teatrališku scenovaizdžių kūrimo procesu - ant didžiulių plaustų kyla galingos konstrukcijos, kurios virsta neįtikėtino dydžio skulptūromis. Antai scenografas Davidas Fieldingas XVIII a. dailininko Jacques´o Louis Davido paveikslo „Marato mirtis" herojų iš vonios perkėlė į ežerą, pasakodamas tragišką poeto istoriją.
Eugene´o Delacroix „Laisvę barikadose", chrestomatinį romantizmo dailės kūrinį, Makedonijos scenografai revoliucingai sukūrė iš statybinės armatūros, įvairių atliekų. Sudėtingas erdvinis piešinys pradingsta paveikslo reprodukcijos fone, žiūrovams suteikdamas galimybę dalyvauti žaidime „surask panašumus ir skirtumus".
Witoldo Gombrowičiaus „Ivona - Burgundo kunigaikštytė" rumunų scenografus suviliojo tuo, kad emocijas čia galima išlieti dažais. Scenos sienas jie ištapė savo kūnais - sunkūs net fiziškai pavojingi „dažytojų" veiksmai perteikia vidinę ir išorinę įtampą. Lenkijos ekspozicijoje atvirkščiai - stiklinės sienos buvo nudažytos baltai, o žiūrovams įteikti gremžtukai ir pasiūlyta „dekoruoti sienas". Atsirado ne vienas norintis išbandyti savo talentą. Lenkų paviljonas visada buvo pilnas žmonių, aplipusių ir gremžiančių sienas. Kaip čia praleisi galimybę palikti savo pėdsaką šalia pasaulio scenografijos meistrų?
Robotai, naujosios technologijos leidžia scenografams imtis drąsių eksperimentų. Norvegijos, Latvijos, Kroatijos ir Brazilijos ekspozicijos primena garsiuosius XX a. I pusės avangardistus Filippo Marinetti, Enrico Prampolini, skelbusius teatro be aktoriaus erą. Įstabi ir graudi norvegų Verdensteatret „Kalbančio orkestro" istorija, kurioje veikia tik robotai ir šešėliai. Tai „animacijos mašina", elektromechaninė konstrukcija, audiovizualinis menas. Viską valdo kompiuteris. Instaliacija neįtraukia žiūrovų tiesiogiai, tačiau magiškas scenos veiksmas prikausto dėmesį.
 |
| Nathanielis Mellorsas, „Amsterdamsas-Londonas” |
Aukso medalį už naujų technologijų išradingą taikymą, transformuojant erdves, už paprastų, elementarių ir sudėtingų veiksmų derinius žiuri skyrė Kroatijos scenografams. Robotai muzikiniai instrumentai atlieka vaidmenis ir Latvijos teatro muzikiniame numeryje. Skambčiojantys varpeliai, lašantis vanduo nepatiklius lankytojus skatino patikrinti, ar skambesys natūralus, ar įrašytas. Ant Brazilijos paviljono sienos kabo paveikslas, kurio rėmas turi rankenėlę - ją pasukęs kiekvienas tampa spektaklio veikėju, nes iešmo principu veikianti medinių plokštelių kompozicija pakinta, paveiksle atsiranda naujas vaizdas. Panašiai kaip brazilas Jorge Fonseca kuria ir lietuvių dailininkė Irma Balakauskaitė. Lietuvius prisiminiau ir Extreme ekspozicijoje - čia esama kostiumų, sukurtų iš medžiagų, neturinčių nieko bendro su audiniais. Šiuolaikinės valdovės įvaizdį pabrėžia suknelė iš šovinių, paplūdimio gražuolė skrajoja su skraiste iš balionėlių, primenančių krūtis. Dailininkė Emma Ransley iš Naujosios Zelandijos už kostiumų paprastumą ir kūrybiškumą buvo įvertinta Aukso medaliu. Bandžiau įsivaizduoti, kaip šioje ekspozicijoje būtų įsikomponavę Julijos Skuratovos kostiumai kaukės iš Claudio Monteverdi´o operos „Nuodėmingųjų šokis" (2008)...
Parodoje buvo įdomu palyginti, kokius teatrinius miestus stato pasaulio scenografai. Statyti, konstruoti spektaklį siūlę XX a. I pusės avangardistai nė neįsivaizdavo, kokį mastą konstravimas pasieks XXI a. pradžioje. Šių metų Prahos kvadrienalė, prie kurios kasų driekėsi ilgos eilės, įtaigiai liudija, kad scenografams pavyko realizuoti savo ambiciją tapti pagrindiniais spektaklių autoriais.
