Veidrodis yra neatsiejamas kelionių atributas. Ne vien „parengti veidą susitikti veidus“, nes reprezentuoji kitą šalį, net jei niekas to nežino. Veidrodis kelionėse visada atgręžtas į tave, kadangi niekaip neišvengsi lyginimo su savimi, ypač jei kelionė – ne į egzotišką, į nieką nepanašią šalį, o pas kaimynus. Veidrodis leidžia ir atsiriboti, nes per kitą pažįstame save. Toks žudantis Medūzos žvilgsnis. O ir mano, svetimo svečioje šalyje, žvilgsnis išlieka visada – nesuprantu gatvės pokalbio nuotrupų, ženklų, niuansų, politikos, nežinau, kuo jie gyvena. Tarpusavyje jau kalbamės kalba trečios šalies, iš esmės – niekaip nesiejamos su mūsų istorija. Dar vienas atsiribojimo barjeras. Tad kad ir kokie draugiški būtume vieni kitiems ir vienas kitą vadintume broliais, vos pervažiavus sieną prasideda rungtynės (jų keliai geresni! Debesys lengvesni!).
Todėl čia pat lyginamės: Latvijos teatro darbuotojų sąjunga lapkritį apdovanoja savo šalies geriausius teatralus per „Artistų naktį“ (Spēlmaņu nakts), bet prieš apdovanojimus Rygoje surengiamas geriausiųjų festivalis „Skate“. Per jį parodoma kiek įmanoma daugiau nominuotų spektaklių, taip pat ir iš kitų miestų. (Mes stebime „Auksinius scenos kryžius“ dažnai nei matę, nei girdėję bent pusės nominuotų, gastrolės po miestus vyksta itin vangiai.) Septyni žiuri nariai paskirsto 18 kategorijų apdovanojimus (plačiau – svetainėje ltds.lv, skiltyje Spēlmaņu nakts). Taip vyksta kasmet, bet šįmet teatro vitrina virto tikru festivaliu – su teatro kūrėjų, scenos meno sričių pristatymais, diskusijomis, gerai sudėliota programa ir gerokai platesne svečių geografija. Bet festivalį, šiaip ar taip, pirmiausia kuria spektakliai, po kurių klausi – ar yra apie ką kalbėti?
Nuogi prieš klasiką
Peržvelgus latvių repertuarą kaskart nustebina vienas faktas: jame visada atrasi latvių klasiką iš XIX a.–XX a. pradžios. Rūdolfas Blaumanis, Ana Brigaderė, Janis Rainis. Jų brandžios dramos, rašytos tada, kai mūsų teatras dar tik matavosi kūdikio vystyklus, noriai statomos tiek vyresnių, tiek jaunų režisierių. Valmieros teatre Inesės Mičulės pastatyta J. Rainio poetinė filosofinė drama „Juozapas ir jo broliai“ kaip tik aiškiausiai ir išreiškia norą susitikti su klasikos tekstu be jokių tarpininkų. Tik aktorius ir žodis.
Tuščia scena be jokių dekoracijų ir kūnai – forma kiek primena Jono Vaitkaus „Karalių Lyrą“ Vilniaus senajame teatre, tik aktorių nedengia jokie triko: 11 brolių nusimeta treningus ir lieka vien su trumpikėmis ir kipomis. Biblinė istorija perteikiama per Juozapo santykius su broliais kaip įvairių pasaulėžiūrų atstovais. J. Rainio romantizmas susitinka su dabartimi, o klasika aktorių (pirmiausia Juozapo – Akselio Aizkalnio ir Tėvo – Talivaldžio Lasmanio; beje, „Artistų naktyje“ A. Aizkalnis gavo geriausio jaunojo scenos menininko apdovanojimą) lūpose skamba pasigėrėtinai natūraliai, nekasdieniškai, bet be patetikos. Tačiau vizualioji pusė kelia daugybę klausimų: aktoriai išrengiami, taip tarsi akcentuojamas jų kūnas, tačiau nepasiūloma jokia kūno kalba, jie neturi kur to kūno „dėti“. Scena suskirstyta plaukimo takeliais, bet ši linija (metafora?) visiškai neišplėtota (nebent kaip brolių rungtynės). Antrame veiksme atsiradusi scenografija su moderniu stikliniu „kabinetu“, biuro kėde ir mikrofonų stovais ne tik nepadeda skleistis kokiai nors minčiai, priešingai – mikrofonas vietoj aukos indo tik nužemina vaizdą iki prasto skonio, o iš daikto, perfrazuojant Benjaminą, atima aurą (De-Auratisierung). Vis dėlto be subtitrų, tik su įteiktu sinopsiu suvokti spektaklio mintį ir reikšmę žiūrovams buvo sunku, nes nesekant režisūros dramaturginės minties dėmesys nori nenori krypsta į vizualiąją pusę.
Dar didesnius biurus matome „Meistre ir Margaritoje“ pagal Michailą Bulgakovą Dailės teatre, šį spektaklį pastatė estų kūrėjai Ene Liis Semper ir Tiitas Ojasoo, buvę legendinio „No99“ vadovai. Priešingai „Juozapui“, – kad nestotų nuogi prieš kultinę knygą, jie pridengė visą sceną matiniais įstaigų stiklais, aktorius aprengė šiandienos kostiumais ir leido paskui juos sekioti operatoriams, transliuojantiems tiesiai į ekranus virš biurų. Šiuokart nesuprantu ne kūrėjų, o teatro vadovų: kam reikėjo estus kviestis pakartoti nesėkmingai Vienos „Burgtheater“ 2019 m. pastatyto spektaklio, juolab su tokiomis išraiškos priemonėmis, tuo madinguoju live-streaming, kurį kokybe gerokai lenkia tame pačiame teatre pastatytas Łukaszo Twarkowskio „Rotkho“.
Estai nesėkmę ir pakartojo, o skaitant neigiamus kritikos atsiliepimus apie spektaklį Austrijoje atrodo, kad jie rašyti latviškajam, – taip viskas tinka. Tik Vienos aktoriai buvo giriami, o Rygoje su jais tiesiog nerasta kalbos ir pasiklysta tarp scenos ir ekrano.
Konceptualiai neatsakingai ar bent jau abejotinai atrodo tų pačių aktorių vaidinamas Meistras ir Ješua (reto prastumo vaidmuo), Berliozas ir Pilotas. Scenoje atkartojami pasaulio klasikos paveikslai primena klaipėdiečių „Tarp Lenos kojų“ (tokių gyvųjų paveikslų pavyzdžių pilnas jutubas) ir siūlo ne itin originalią mintį apie visuomenes bei jų besikartojančią istoriją. Bet labiausiai pritrenkia, kad tai pateikiama neįtikėtinai tiesmukai, – šiuolaikiniai kostiumai pereina į kitas epochas, Jeruzalėje siaučia treninguoti prokuratoriai ir dvasininkai, Romos legionieriai vaikšto su dabartinėmis dykumos karių uniformomis. Galima suabejoti pačiais estų kūrėjais – ar tik jų stiprybė nebuvo kolektyvinė kūryba, komandos susikalbėjimas ir todėl gimstantys originalūs sprendimai, kokius siūlė „No99“?
Kieti atsakymai minkštajai galiai
Rygos lėlių teatre mums gerai pažįstamas Valteris Silis („Barikados“ LNDT, „Miškinis“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre) pastatė dar geriau žinomą Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“. Tai spektaklis vaikams nuo 10 metų, jie žiūri stebėtinai tyliai ir susikaupę, net jei kartais būna nuobodu, nes dramaturginė įtampa bliūkšta. Tiksliau – jos nelabai ir yra, nes tai epinis pasakojimas, tad teisinga buvo leisti Birutei Kapustinskaitei jį sukurti Vilniaus Nacionalinio teatro spektakliui. Užtat V. Silis su penkiais aktoriais kuria radijo-videoteatrą iš garsų ir vaizdų, čia pat kuriamų per grafinius projektorius ir kameras. Išradingai panaudojamos priemonės, kurias pažįstame iš „Stalo teatro“ ar dar labiau – „Psilikono teatro“ spektaklių. Nežinau, kiek papildomų piešinių sukūrė dailininkė, kiek peizažų ir garsų ar stulbinančios tylos čia pat kūrė aktoriai, bet atmosfera veikė. Paaugliai dviejų dalių, beveik dviejų valandų spektaklį žiūri ramiai, o paskui lieka su aktoriais aiškintis teatro subtilybių ir kas yra haiku, Sibiras. Tai ne tik geriausia mano matyta šios knygos inscenizacija – tai ir puikus patriotinis auklėjimas, be jokių užuolankų įvardijant kaltuosius. Ne abstraktus „taip buvo“, o „taip jie, rusai, padarė“. Spektaklis visai pelnytai gavo geriausio metų kūrinio vaikams bei jaunimui ir tarptautinės kritikų žiuri apdovanojimus.
Nacionaliniame teatre kino režisierius Matis Kaža drauge su dramaturge Elza Marta Ruža spektakliu „Minkštoji galia“ patyrinėjo, kaip „rusų pasaulis“ skleidžia savo galią per kultūrą užsienyje. Ir pasiūlė universalią schemą, šiandien veikiančią daugelyje šalių: Anglijoje rusų oligarchas, iš Stanislavo virtęs Stašu Nešu ir užsiimantis krabų verslu (sic!), imasi rengti festivalį, kuriame pagrindinis įvykis būtų spektaklis „Tamerlanas“, statomas rusų režisieriaus. Jame kalbama apie abstraktų karo blogį, jokio kaltųjų įvardijimo, bet sukyla ukrainiečių diaspora, protestuojanti prieš spektaklį fiziškai ir socialiniuose tinkluose. Festivalio direktorė britė, maitinama oligarcho pinigais, pareiškia, kad jie pakvies ir ukrainiečių menininkus – šie atliks keletą performansų lauke prie teatro. Finale, kaip įprasta, oligarchas iš tarptautinės balos išlipa sausas.
Tai išorinė schema, bet pačioje pjesėje į teatro draugiją pakliuvusi jauna režisierė susiduria su aibe stereotipinių situacijų. Čia į viena sukraunama gėjų meilė, narkotikai, mobingas ir kt., taip subanalinant sumanymą iki TV serialo, kuriame vaidina Nacionalinio teatro aktoriai, o kurti pagrindinę teisuolę pakviesta menininkė ir aktyvistė Marija Luizė Melkė. Abiem atvejais kalbėti apie vaidybos meistriškumą netenka, dėmesys vėl skiriamas ekranams ir operatoriams. Kur kas svarbesnis atrodo pačios dramos radimasis – aktualios situacijos atspindys, gilinimasis į ją ir perprastų mechanizmų išklotinė.
O Alvis Hermanis Naujajame Rygos teatre sumanė nuvainikuoti „didžiąją rusų kultūrą“ ir atliko tai elementariai matematiškai: sudėjo dvi esmines jos dalis – baletą „Gulbių ežeras“ ir Fiodorą Dostojevskį. Gimė „Juodoji gulbė“, bet ne ekonominės situacijos (neprognozuoto įvykio) požiūriu, o personažo.
Gulbe virto „Idioto“ Nastasja Filipovna – juodaplaukė, su juodu baleto tutu. Kitos romano veikėjos taip pat aprengtos balerinomis-gulbėmis, vyrų mundurai virsta triko su pabrėžtinai išryškintomis vyriškomis dalimis, – A. Hermanis gražiai „sukabina“ Jepančinų dukterų norą ištekėti su biologiniu gulbių poravimosi ciklu ir plunksnų pustymu. Bet: ant scenos galinės sienos užklijuotas milžiniškas F. Dostojevskio portretas, sugeneruotas dirbtinio intelekto (šiam paprastai sunku su rankomis, tad plunksna įdėta į kažkokią bigę). Čia pati esmė – F. Dostojevskio mitas ir jo literatūra yra spektaklio ašis. O romanas tik iliustruoja tai, kas dėjosi rašytojo galvoje.
Kitas Dostojevskis-Myškinas slankioja po sceną, vienintelis be baleto drabužių, pusnuogis, kūnas ištatuiruotas, nugarą puošia stačiatikių kryžius, petį – Leninas su Stalinu. Pateikiama tik dalis F. Dostojevskio romano – iki Nastasjos Filipovnos „kontrakto“ su Rogožinu. Scenoje tarp šokių (aktoriai gerai išmokę baleto judesius – ne profesionaliai, bet skoningai) vyksta saloniniai pokalbiai. Klausai ir stebiesi – negi buvo prirašyta tiek šlamšto, kuris užima net dvi spektaklio dalis, o mes tai laikėme didžiąja literatūra?! Galiausiai trečioje dalyje prarauna patetiškos idioto Myškino mintys apie Rusijos mesianizmą, stačiatikybės ir viską apvalančios kančios pergalę prieš Europą ir jos katalikybę. Nuostabai užtikrinti Myškino replika a parte: patys pasitikrinkite, toks ir toks skyrius. Finale dar vienas valsas.
A. Hermanis teatro meno pasauliui grąžina seniai regėtą aktorystę, ypač Myškino (Kasparas Znotinis! – šis vaidmuo buvo pripažintas sezono geriausiu), kaip ir visų kitų. Bet drauge po spektaklio klausi – kas čia buvo? Pokštas? Tik tiek? Parodija, matyta dar nuo „Revizoriaus“ (2002 m.!) laikų? Šį žanrą režisierius ir jo aktoriai puikiai perpratę. Tačiau parodijoje svarbios proporcijos – nesuvaldyta, be kitokio, netikėto rakurso, ji drauge tvirtina objektą, kurį parodijuoja. Piotro Čaikovskio natų čia aiškiai per daug.
Šių dienų karas, regis, išryškino puses ir jas liepia įvardyti tiesiai, be jokių „sistemų“, „santvarkų“ ir panašių abstrakcijų. Buvo ir yra žmonės. Todėl Latvijoje priimami nauji įstatymai, reikalaujantys mokėti kalbą, o Rygos lėlių teatras turėjo pusmetį pasitvarkyti, nes dabar privalo vaidinti vien latviškai. Keista, kad tik dabar.
Ši linija matoma ir kitur. Įdomiai, interaktyviai įrengtas Latvijos okupacijos muziejus gausiems lankytojams siūlo pažinti Rusijos nusikaltimų istoriją tiek per kino kadrus, nuotraukas, dokumentus, tiek patiems atrasti dokumentus ar eksponatus stalčiukuose, dėžutėse, bent šiek tiek patirti slogią tremčių ir lagerių atmosferą.
Buvusioje KGB būstinėje, žinomoje kaip „Kampinis namas“, gidas tarptautinei prancūzų, anglų ir vieno lietuvio grupelei itin detaliai pasakoja apie kankinimus, patyčias. Jokios romantikos ar diplomatijos, viskas tiesmuka ir pritrenkiamai ciniška: spec. parduotuvė KGB kadrams buvo įrengta toje pačioje erdvėje, kur anksčiau buvo šaudomi žmonės, paskui išvežami sunkvežimiais su užrašu „Duona“ ir „Pienas“. Šis kažkodėl tekėdavo raudonas.
Tokie atvejai verčia lygintis ir konstatuoti, kad mūsų kontekstui tai dar gana svetima kryptis, to nenagrinėjame teatre, jos beveik nėra viešojoje erdvėje.
Veidrodžio žvilgsnis
Teatro ir kultūros pusė kur kas šviesesnė. BVP procentus gynybai bando atsverti kultūros objektų statybos. Valmiera rekonstravo savo teatrą, jame įkurtos trys šiuolaikiškos salės (gyventojų – 24 000). Naujasis Rygos teatras po šešerių metų pertraukos grįžo į atnaujintus namus su kone dvigubai padidėjusiu plotu ir trimis salėmis. Rekonstrukcija tiesiog stulbina. Greta visų nematomų techninių dalykų ar čia pat esančių dekoracijų dirbtuvių, keri ne interjero modernumas, o skonis ir derinys su senomis, užkonservuotomis sienomis, išpaišytomis „nereikšmingais“ praėjusio amžiaus pabaigos grafičiais ar dar senesniais užrašais „Į biliardinę“: jie taip pat yra istorija! Kaip ir stendai su kadaise rodytų spektaklių bilietais, rastais per remontą. Prie 32,4 mln. eurų, skirtų rekonstrukcijai, neabejotinai reikia pridėti nepamatuojamą meilę teatrui ir jo kultūrai.
Latvijos nacionalinį teatrą projektavęs Zaigos Gailės architektų biuras jau ėmėsi Richardo Wagnerio namo, kuris 2026 m. turėtų virsti vienintele kamerine akustine sale Rygoje, kompozitoriaus muziejumi, erdve rengti muzikinius teatralizuotus koncertus, mažos formos dramas, teikti įvairias kultūrines paslaugas (susidomėjusiems – vagneriga.lv). Projekto globėjai – Vokietijos ir Latvijos prezidentai bei R. Wagnerio anūkė.
O ką daro teatrai, kai turi per daug pinigų, bet pristinga fantazijos? Perka didelės raiškos didžiulius ekranus ir samdosi operatorius tiesioginei veiksmo transliacijai. Iš matytų septynių spektaklių ekranai buvo trijuose, bet tik viename – „Sibiro haiku“ – tai buvo konceptuali priemonė ir spektaklio kūrimo pamatas. Kitur, deja, ekranas atlieka tą pačią paslaugą, kaip ir daugelyje mūsų spektaklių: išnaikina aktorinę meistrystę ir kuria prastą mėgėjišką videofilmą. Drauge signalizuodamas ir apie teatro mintį: naujos technologijos pagaliau atėjo į šiuos Rytų Europos kraštus, bet jos dar niekaip neapmąstomos, kol kas jomis tik žaidžiama. Nuo videoeros teatre praėjo bent 30 metų, bet anuomet tiek Berlyno „Volksbűhnes“, tiek Londono „Complicité“ ar kanadiečio Robert’o Lepage’o kūriniai nagrinėjo pačias anuomet naujos materijos savybes, prigimtį ir siūlomą filosofiją. Šiandien ekranas tapo toks savaime suprantamas, kad niekas į tai nesigilina, bet pikselių kiekis neišgelbsti nuo jo dekoratyvumo. Kuo daugiau iš jo tikimasi įkvėpimo, tuo dažniau kūrėjus ištinka Medūzos žvilgsnis, nes į kūrybinę kelionę veidrodžio taip ir nepasiėmė.
