Visų kontinentų astovės
Pirmoji Tarptautinės moterų dramaturgių konferencijos (Women Playwrights International Conference, WPIC) diena prasidėjo didžiulėmis eilėmis prie registracijos staliukų ir „Where are you from?" - įvairias akcentais tariamo klausimo - kakofonijos. Paprastai formalus ir mechaninis „Iš kur tu?" šiame renginyje buvo daug svarbesnis už ritualinį pažindinimosi pradžioje ištariamą „What is your name?". Atsakymas, iš kur aš, nubrėždavo tolimesnio pokalbio gaires, vienaip ar kitaip nulemdavo renginio dalyvių santykius (išgirdus geografiškai artimos valstybės vardą puolama į glėbį, susidūrus su egzotiška šalimi - pradedami sklaidyti galvoje pelijantys Afrikos, Amerikos arba Azijos žemynų žemėlapiai, išgirdus radikalia meile Alachui garsėjančios šalies vardą, žvilgsnis nesąmoningai įsibeda į pašnekovės nosį: nustembi, kad ji tokią turi, stovi čia sveika ir dar šypsosi).
Rugpjūčio 15-20 d. Stokholme vykusi Tarptautinė moterų dramaturgių konferencija (WPIC) - jau devintoji. Kas trejus metus vis kitoje pasaulio vietoje vykstantis renginys suteikia galimybę susidurti skirtingiems kultūriniams kontekstams. Vienas pagrindinių renginio tikslų - skatinti moterų dramaturgių bendradarbiavimą, palaikyti jų idėjas, ginti nuo cenzūros, apsaugoti nuo kūrybai nepalankaus politinio klimato. Šiemetinė konferencijos tema - demokratinė scena, tad WPIC skaitymų programos metu pristatomos atrinktos pjesės buvo vienaip arba kitaip susijusios su politika, kritiškai žvelgiančios į socialinį savo šalies kontekstą, jam oponuojančios.
WPIC seminarai, spektakliai, pranešimai, kūrybinės dirbtuvės ir pjesių ištraukų pristatymai vyko vienoje gyviausių Stokholmo vietų - Sioderio rajono „Södra" teatre, kurio erdvės (pradedant didžiąja scena, Vakarų arba Rytų salėmis, baigiant baru) nuolat užpildytos spektaklių, įvairių teatro renginių, koncertų, muzikos, literatūros įvykių. Teatro terasoje įsikūręs restoranas, nuo kurio atsiveria viso Stokholmo panorama, kartais tampa vestuvių arba gimtadienio šventės vieta. „Södra" priklauso „Riksteatern" teatro tinklui. Šis nevyriausybinių organizacijų remiamas tinklas, kurio padaliniai įsikūrę beveik kiekviename šalies mieste, jau beveik 80 metų rūpinasi vietinės ir tarptautinės scenos produkcijos sklaida, bendradarbiauja su etninėmis mažumomis, inicijuoja dialogus tarp skirtingų kultūrų. Logiška, kad 2012 m. Švedijoje įvykusios tarptautinės moterų dramaturgių konferencijos vienu iš rengėjų tapo „Riksteatrn" - idėjiškai WPIC artima institucija.
Konferencijos atidarymo iškilmės vyko Stokholmo rotušėje. Salėje, kurioje kasmet po Nobelio premijos įteikimo ceremonijos laureatas ir garbingi iškilmių svečiai eina puotauti, karaliavo moterys - maždaug 260 dramaturgių, atvykusių iš 50 šalių. Moterų ir jūros gėrybių gausa išsiskiriančioje šventėje dalyviai vyrai atrodė keisčiau nei įmantriai į visokias figūrėles išpjaustytos daržovės. Kaip paaiškėjo, keletas jų - ambasadorių Švedijoje - atvyko pasveikinti savo šalies atstovių. Lietuvai atstovavo dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė, kurios pjesė „Raudoni batraiščiai" buvo įtraukta į skaitymų programą, o trumputis pjesės „Aliaska" eskizas parodytas „Jaunųjų dramaturgių iš Baltijos šalių" vakare bei šių eilučių autorė - jos operos „Geros dienos!" libretas pristatytas skaitymų programoje (iš 600 iš viso pasaulio atsiųstų pjesių komisija atrinko 107).
Balsai iš arabų pasaulio
„Būti moterimi ir dar menininke arabų pasaulyje - dviguba bėda. Tik ir šaukiesi nelaimės", - šiais žodžiais savo pranešimą pradėjo aktorė, režisierė, dramaturgė, aktyvistė, charizmatiška „Al Madina" teatro Beirute įkūrėja Nidal Al Achkar. Libano sostinėje veikiantis „Al Madina" (www.almadinatheatre.com) teatras įsteigtas 1994 m., pasibaigus 15 metų šalį alinusiam pilietiniam karui. Iki jo atsiradimo Al Achkar vadovavo pogrindiniam teatrui, buvo subūrusi 13 arabų šalių vienijančių aktorių trupę ir garsėjo kaip įžūli provokatorė, nebijanti kalbėti politinėmis ir socialinėmis temomis. Pastatytas ant pelenų ir griuvėsių teatras siekia prisidėti prie kultūrinio savo šalies vystymosi, ugdyti kritinį mąstymą ir sąmoningumą, padėti karo metu augusiai kartai susiorientuoti iškreiptų veidrodžių karalystėje. Per savo gyvavimo dešimtmetį tapęs „Al Madina teatro asociacija menams ir kultūrai", teatras veikia kaip laisvo žodžio arena. Auditorijoje nuskambėjęs klausimas „Kaip jūsų teatras išsilaiko?" sulaukė šmaikštaus Nidal Al Achkar atsakymo: „Kaip sako mano vyras - esu pati geriausia arabų pasaulio elgetautoja". Bendradarbiaujantis su Vakarų Europos teatrais „Al Madina" yra atviras projektams ir pasiūlymams: „Siųskite mums savo pjeses. Jos turi būti politiškai aktyvios, maištaujančios. Už tai jums atsiųsime jums asilų".
„Riksteatern" ir „Al Madina" teatro įsteigtas Etel Adnan - garsios libaniečių ir amerikiečių poetės, eseistės ir menininkės - vardinis apdovanojimas, skatinantis arabų šalių dramaturgių kūrybą ir jų sklaidą, atiteko Lasai Nasser. Jordane aktyviai dirbančios aktorės, dramaturgės ir režisierės pjesei „Raudonas lagaminas radinių skyriuje" (In the Lost and Found: Red Suitcase), komentuojančiai dabartinę sociopolitinę arabų kraštų situaciją ir moters autonomijos paieškas jai atšiaurioje aplinkoje, suteikta galimybė būti parodytai „Al Madina" teatre bei Švedijoje.
Beiruto teatro vadovės žodžiai, kad teatras yra galingas ginklas, galintis sukelti permainas, pasikartojo Palestinoje veikiančio „Al Harah" teatro įkūrėjos (ir vėl moteris) Marinos Barham lūpose. „Al Harah" (www.alharah.org) teatras, prasidėjęs nuo nešiojamų plytų, renkamo rekvizito, garažo, teatras, pradžioje gyvavęs žmonių, neturinčių jokio supratimo apie scenos meną, iniciatyva, ilgainiui užmezgęs ryšius su Vakarų teatrais ir organizacijomis, drąsiai kalba aštriomis temomis ir skelbia laisvės idėjas. Nemažai spektaklių parodoma mokyklose paauglių auditorijai. „Al Harah" vadovė pabrėžia ne meninę, o idėjinę pastatymų svarbą. Pavyzdžiui, spektaklis „Mergaites našta slegia iki pat mirties", pastatytas bendradarbiaujant su italų režisieriumi, kalba apie moterų padėtį Palestinoje. Spektaklio herojė, svajojanti apie universitetinį išsilavinimą, susiduria su visuomenės spaudimu ir tampa prievartos auka. „Spąstuose" kalbama apie izraeliečių bandymą berniuką iš Palestinos padaryti savo žvalgu, užverbuoti ir priversti išduoti savo šeimą. „Al Harah" spektakliai, pasak teatro vadovės, siekia diskutuoti su visuomene, pasitelkiant teatrą skatinti pilietinį sąmoningumą ir stiprinti savo identitetą.
Jauna žurnalistė iš Kairo, Sondos Shabayek, Sausio 25-osios Egipto revoliucijos dalyvė, pristatė savo rengiamą „Tahriro monologų" projektą. Tai, kas praeitų metų žiemą vyko Tahriro aikštėje, žinome iš žiniasklaidos. Tačiau Hosnio Mubarako nuvertimo istorija - tai mitas, sukurtas vietinės ir užsienio žiniasklaidos. Revoliucijos dalyvių, žmonių, patyrusių istorinį išbandymą, autentiški išgyvenimai, jų mintys ir likimai lieka už TV kadro ar laikraščio antraščių, į kurias papuola tik atrinkta, masėms skirta informacija. Shabayek surinktas protestų dalyvių istorijas ketina paversti pjese, spektakliu - suteikti meninę formą tiesai ir atsiteisti: perimti rašiklį iš istoriją rašančių instancijų į žmonių rankas. Paklausta apie dramaturgijos situaciją Egipte, mergina juokavo: dramaturgijos Egipte nėra - nei jos artimieji, nei mama nesuprantą, kuo ji užsiimanti. Teatras žmonėms siejasi su šokiais, pseudoautentiškų rūbų demonstravimu ir dainomis - pramoga, skirta turistams, arba intelektualia, t.y. nežinia kam naudinga, prabanga.
„Afganų balsų" vakare parodyti trys spektakliai. Visų temos ir išraiškos priemonės panašios. „Kaukės, slepiamos po burka" pasakoja apie tris iš užsienio namo sugrįžusias seseris, kurios randa sunaikintą gimtąjį kaimą ir nužudytus tėvus. „Sienoje" vieniša moteris, pagimdžiusi pirmagimį, paguodą randa dainavime, kurį draudžia tėvas. „Sudegink - esu savo tėvo ugnis" kalbama apie vyrų pasaulio nutildytas moteris. Išlepintiems, ironiškiems vakariečiams po burkomis pasislėpusių aktorių balsai, klyksmas ir raudos, modernaus šokio pradžiamokslį primenanti plastika, spektaklyje skambantys sušiuolaikintos afganų muzikos motyvai, kūdikių muliažai ir griuvėsius imituojantis primityvus scenovaizdis nenoromis gali sukelti atmetimo (o dėl to ir kaltės jausmo) reakciją: itin emocionalus spektaklio krūvis ir tiesioginis jo spinduliavimas neprasibrauna pro sotaus gyvenimo kremais išteptą odą. Kur kas labiau už tai, kas vyksta scenoje, jaudina pats faktas, jog vaidina merginos iš Afganistano. Kitą dieną prie bendro priešpiečių staliuko atsisėdusi jaunutė afganė, viena iš aktorių, tvirtins: taip, jų trupė yra persekiojama, aktorės rizikuoja savo gyvybe. Internete susirasta informacija apie moterų „Papyrus Co" iš Kabulo teatrą sukelia dviprasmiškų minčių. Rezistencinė, aktores gaubusi aureolė, subliūkšta, pasmirsta politika: tiek šios, tiek kitų Afganistano teatro trupių užnuguryje stovi Amerikos organizacijos - „CEC ArtsLink", JAV Taikos institutas, Amerikos ambasada Kabule arba amerikiečių Afganistano sostinėje įsteigtas universitetas.
 |
| Dramaturgės palaiko „Pussy Riot” nares. Autorės nuotrauka |
Feministinės skanduotės ir Strindbergas
Viename teatro kompanijos „Guerrilla Girls On Tour!" plakatų, pašiepiančių moters dramaturgės padėtį, rašoma: „Sutaupote: jums niekada nereiks pirkti vakarinės suknelės apdovanojimų ceremonijai. Gyvenate šia akimirka - jums nereikia galvoti apie savo vietą teatro istorijoje - jums jos tiesiog nėra". Arba: „Jeigu jums apie trisdešimt, dar yra vilties, kad jūsų karjera tęsis bent porą sezonų". Pastarasis šūkis paverčiamas atskiru à la commedia dell´arte etiudu apie supervyrą režisierių, kuriam už dramaturgės pjesę įdomesnis autorės biustas. Seksistiniu humoru ir stereotipų (maždaug: visi vyrai - šefai, moterys - sekretorės) karnavalizacija kibirkščiuojantis pasirodymas pilnas istorinių aliuzijų ir nuorodų, čia ant pjedestalo iškeliamos vyrų šešėlyje likusios žymios moterys („history" perrašoma į „herstory"). Penkios aktorės iš Niujorko, savo tapatybes slepiančios po gorilų kaukėmis, WPIC dalyves įtraukė į interaktyvų šou „Feministės yra juokingos". Po pasaulį keliaujanti trupė prieš apsilankydama svečioje šalyje domisi vietinėmis politinėmis aktualijomis, istorija, moterų padėtimi, todėl kiekvienas „Guerrilla" merginų pasirodymas yra gyvas, įtraukiantis, linkstantis peraugti į diskusiją su publika. Fizinio teatro, vodevilio, komedijos, improvizacijos ir intelektualios parodijos elementus jungiantis pasirodymas baigiasi įaudrintos publikos ekstaze: į atskirus chorus suskirstyta žiūrovų salė skanduoja: „Vagina!", „Feminizmas!". Žinoma, labiausiai ošia, į sceną nesimuistydamos lipa laisvos, prie tokio žanro pripratusios amerikietės ir kiek kuklesnės, tačiau savo tariamą šiaurietišką santūrumą vos nuskambėjus „feminizmo" terminui pamirštančios skandinavės.
Galima raukytis dėl šou estetikos, tačiau tariamas nusistatymas, jog hamletiškas „Būti ar nebūti?" yra prasmingesnis už gorilų į žiūrovus mėtomus bananus, čia patiria fiasko.
Po feministinių skanduočių tarsi nedera varstyti mizoginija garsėjusio Augusto Strindbergo muziejaus durų. Visgi į muziejų, įkurtą vadinamajame „Mėlynajame bokšte" - Drotningatano gatvėje esančiame name, kur rašytojas praleido paskutinius savo gyvenimo metus - kelios WPI konferencijos dalyvės eina pagarbiai tyliai. Mažuose kambarėliuose išdėliota su Strindbergu, jo šeima ir draugais susijusių daiktų ir nuotraukų ekspozicija gali sulaikyti kelioms valandoms. TV ekranai rodo biografinį filmą visomis kalbomis, galima pamatyti „Intymiojo teatro" spektaklių įrašus. Butas, kuriame rašytojas gyveno - užkonservuotas ir sudaro antrąją muziejaus ekspozicijos dalį. Stovint prie rašytojo darbo stalo girdisi parkerio skrebenimas, čirškia telefonas, pertraukiantis duslų, po kambarius sklandantį kosulį. Ant komodos stovintis kavinukas vos prie jo prisiartinus, ima ūžti. Atsistojus prie balkono, pasigirsta minios šurmulys, šūksniai, - 63-iojo (paskutinio) gimtadienio proga Strindbergas išėjo į balkoną priimti gatvėje susirinkusios minios sveikinimų. Tokia rašytojo gyvenimo akustinė restauracija kuria vaiduoklišką atmosferą, sustiprina autentikos įspūdį. Klausantis kapsinčio vandens čiaupo ir ūžiančio lifto (Strindbergo butas, suprojektuotas architektų Hagströmo ir Ekmano firmos, turėjo visus modernius patogumus), fantazija kažkodėl nuneša į Maironio muziejų. Didysis dainius ypatingai nemėgęs raugintų kopūstų sriubos kvapo - esą užsidarydavo duris, kai jo sesuo virdavusi šią bjaurastį. Remiantis Strindbergo muziejaus išmone, būtų galima Maironio virtuvę pripildyti kopūstų sriubos tvaiku (o ir papildoma darbo vieta atsirastų), kuris erzintų čia per prievartą atitemptų moksleivių šnerves, ir „autentišku" autoriaus burnojimu arba žiaukčiojimu.
Permainų siekiantis teatras
Viename iš rytinių seminarų, pavadintų „Bendruomenės teatras", pristatyti keli atvejai, kai teatras, įsibrovęs į uždarą ir specifinę bendruomenę, ją perkuria, tampa jos dalimi, koreguoja nusistovėjusias jos taisykles ar tradicijas. Prie Amritos Pande, Indijoje renkančios savo disertacijai medžiagą, prisijungė režisierė Ditte Maria Bjerg - tyrimas apie surogatinę motinystę tapo teatro projektu. Spektaklio „Užrašai iš vaikų ūkio / Pagaminta Indijoje" premjera įvyks spalį „Riksteatern" scenoje. Pande, kelis mėnesius praleidusi surogatinių motinų viešbutėlyje Indijoje, bendravo su būsimomis gimdyvėmis bei klinikos gydytojais. Asmeninės moterų istorijos buvo dokumentuojamos, filmuojamos. Daugelis moterų, į šį „verslą" atėjusios tam, kad išlaikytų savo vaikus, arba tapusios sutuoktinio iniciatyvos auka („verslas" juk pelningas), mokomos atsidaryti asmeninę banko sąskaitą, savarankiškai tvarkyti savo finansinius reikalus bei geriau pažinti savo kūną - joms dėstomas trumpas biologijos kursas (projektą pristačiusios autorės per rankas perleido surogatinių motinų rankdarbius: drobėse išsiuvinėti spermatozoidai, kiaušialąstės, mėgintuvėliai ir embrionai - devynis metus klinikoje užsidariusios, nuo pasaulio atskirtos gimdyvės siuvinėja savo kūnuose vykstančių procesų istorijas). Kaip teigia būsimo spektaklio režisierė, „Užrašai iš vaikų ūkio / Pagaminta Indijoje" nesiekia moralizuoti ar smerkti pasaulyje sparčiai plintančio reiškinio. Pasak kūrėjų, surogatinė motinystė tik populiarės, jos uždrausti nebūtų įmanoma - išsiplėstų juodoji šio verslo rinka. Spektaklyje problema pristatoma įvairiais rakursais, remiantis dokumentine, autentiška medžiaga - žiūrovui paliekama erdvės mąstymui ir diskusijoms.
Aktorė, režisierė, dramaturgė ir aktyvistė Mallika Sarabhai, vadovaujanti „Darpana" teatrui, įsikūrusiame Usmanpuros mieste (Indija), su aktoriais savanoriškai imasi švietėjiškos misijos. Išklerusiu autobusu keliaudami per Indijos miestelius ir kaimus aktoriai vaidina gatvėse, kiemuose, aikštėse. Pasak Sarabhai, Indijos visuomenė yra žodžio, ne rašto visuomenė: pavyzdžiui, avarija arba nelaimingas atsitikimas tuoj pat atsiduria dėmesio centre. Susirinkusieji išgyvena įvykį, diskutuoja, ginčijasi. Todėl čia pat, ant greitomis sukonstruotos scenos atsistoję aktoriai tiesiogiai kreipiasi į žiūrovus: suvaidintas neseniai mergaitės susilaukusių sutuoktinių dialogas tampa viešu disputu apie lyčių lygybę (mergaitė yra ne mažiau „kokybiškas" vaikas nei berniukas). Mokyklose „Darpana" teatro lankomi vaikai per miuziklą mokomi higienos.
Prodiuserės ir moterų teisių aktyvistės Faizos Mardzoeki iš Indonezijos pranešimas apie 6-jame dešimtmetyje aktyviai veikusį „Gerwani" moterų judėjimą supažindino su iki dabar nutylimu Indonezijos istorijos faktu. „Gerwani" grupė, palaikiusi glaudžius santykius su Indonezijos komunistų partija, kairiuoju politiniu sparnu, išsiskyrė savo progresyviomis idėjomis - aktyvistės kalbėjo apie moterų teisę į mokslą, pasisakė prieš moterų smurtą, poligamiją, vedybų papročius, kovojo už socialinę nelygybę bei kitus indoneziečių gyvenimo kokybę ribojančius įstatymus ir tradicijas. Su aktyvistėmis buvo dorojamasi 1965-1979 m., valdžią į savo rankas perėmus nacionalinėms ginkluotosioms Indonezijos pajėgoms. „Gerwani" narės tapo žiaurios prievartos ir smurto aukomis, istorija buvo perrašoma ir iškraipoma - moterų teisių aktyvistės šmeižtos, kaltintos orgijomis, amoralumu. Intelektualios ir progresyvios „Gerwani" idėjos demonizuotos, prilygintos kone raganavimui. Mardzoeki lankė moterų koncentracijos stovyklose kalėjusias „Gerwani" moteris, kalbino jų dukras, gimusias kalėjimuose. Surinkti autentiški interviu ketinami paversti dokumentinio filmo scenarijumi ir pjese. Faiza Mardzoeki ketina reabilituoti istorijos paraštėse atsidūrusias kovotojas ir prisidėti prie moterų padėties gerinimo musulmoniškoje šalyje, kurioje lyčių lygybės idėjos yra tapatinamos su Vakarų pasaulio siekiais kontroliuoti Indonezijos kultūrą.
Politika, nurungianti poeziją
WPIC renginiai, prasidedantys nuo ryto ir trunkantys iki vakaro - dubliuojasi. Seminarai kertasi su kūrybinėmis dirbtuvėms, vakariniai spektakliai - su pranešimais. Fiziškai aplankyti visų renginių neįmanoma, o gal ir nebūtina. Šalutinį perdozavimo efektą galima justi po trijų valandų, praleistų pjesių ištraukų skaitymuose. Pastarieji vyksta keturiose vietose vienu metu. Skaitymų programėlėje paminėtas tik pjesės pavadinimas ir autorės vardas. Todėl dramaturgės, per kavos pertraukas susipažinusios viena su kita, skuba programėlėje prie savo pavardės padėti primenamąją varnelę arba šauktuką. Komentuoti girdėtas pjeses sunku - per pristatymui skirtą pusvalandį autorė turi spėti pristatyti save, savo šalies kontekstą (detalizuoti „Where am I from"), lėmusį kūrinio atsiradimą, bei po švedų aktorių angliškai perskaitytos ištraukos atsakyti į auditorijos klausimus (diskusijos paprastai verda, dalyvės itin dėmesingos). Apibendrinant galima sakyti, jog skirtingų kultūrų atstovių pjesės sukeldavo diskusijas politinėmis, lygių teisių, emigracijos ar istorijos temomis - apie ką nurungdavo estetinį kaip.
Rugpjūčio 17 d. popietiniai WPIC renginiai buvo laikinai suspenduoti. Pjesių skaitymo metu ant scenos užlipusi aktyvistė kreipėsi į konferencijos dalyves, kviesdama jas prisijunti prie „Pussy Riot" palaikymo akcijos. Ugninga kalba, kritikuojanti Rusijos veiksmus, pasitikta plojimais ir gyvomis reakcijomis. Dalyvės nurodytu laiku išsirikiavusios prie paradinio „Södra" teatro įėjimo, per kelias minutes nusipaišė plakatus („Mes nekenčiame Putino" ir pan.) ir, skanduodamos „Laisvė Pussy Riot!" žygiavo iki Myttorget aikštės, kurioje laukė didžiulė palaikymo akcijos dalyvių minia. Šimto moterų eisena, žygiuojanti siauromis Stokholmo gatvelėmis pro kavines, lauko barus, suvenyrų krautuvėles ir kitas, sakytum, pramogines vietas, pasitikta ovacijomis ir šypsenomis. Prie staliukų sėdintys, tingiai kavą geriantys švedai kartojo skanduotes, keletas žmonių papildė protestuotojų gretas (tuo tarpu internete skaitant anoniminių komentatorių - „Lietuvos pasąmonės" - pasisakymus apie Lukiškių aikštėje surengtą „Pussy Riot" palaikymo akciją, susidaro įspūdis, kad spontaniška, į gatves išėjusi eisena būtų sutraktuota kaip įžūlūs, viešąją tvarką pažeidžiantys veiksmai, lesbiečių ir gėjų sąmokslas, narkomanų arba kažkokių radikalių kairiųjų išsišokimas, kurį įmanoma nugesinti jei ne „Lietuva brangi", tai maldomis).
WPI konferencijos dalyvės, prie bendro priešpiečių staliuko diskutuojančios apie moterų dramaturgių padėtį jų šalyse, sukelia šypseną: į diskusiją įsiterpti neišeitų, nes apie teatrui rašančių moterų teises galima kalbėti tik tada, kai egzistuoja normalus dramaturginis gyvenimas, dramos rašymo mokykla. Aktyvistės iš Australijos socialiniuose tinklapiuose kviečia prisijungti prie protesto prieš lyčių nelygybę: iš 16 Australijoje pastatytų pjesių tik dvi - moterų! Ak, širdį spaudžia, bet ką tuomet kalbėti apie Lietuvos dramaturgus, kurie rašo diktuojant Dievui, siunčiasi iš užsienio literatūrą (Aleksandro Mittos „Kinas tarp pragaro ir rojaus" knyga jau išmokta mintinai) arba savarankiškai ieškosi kursų bei seminarų, kad įgautų šiam darbui reikalingus įnagius? Sekanti WPI konferencija įvyks 2015 m. Keiptaune. Belieka viltingai tikėtis, kad po trejų metų į Tarptautinę moterų dramaturgių konferenciją atvykusios lietuvių autorės irgi galės kalbėti apie patiriamą diskriminaciją.
