„Man rodos, energijos aš gaunu iš nepasitikėjimo savo choreografija, iš baimės patirti nesėkmę“ - šis Paulo Tayloro posakis prisimenamas dabar, kartu su pranešimu, kad modernaus šokio milžinu vadinamas kūrėjas mirė Niujorke, eidamas 89 metus. Tai buvo vienas įtakingiausių pasaulio choreografų, pastatęs apie pusantro šimto spektaklių, kurių dauguma laikomi kultiniais. Choreografas savo patirtį yra išdėstęs autobiografijoje, memuaruose.
Paulo Tayloro - šokėjo ir choreografo - karjera truko daugiau nei šešis dešimtmečius. Tayloras šoko iki 1970-ųjų, vėliau susikoncentravo į choreografo darbą. Niujorke didelio pasisekimo sulaukdavo kasmetiniai „Tayloro sezonai“ - jie vykdavo didžiausiose scenose, o programose dalyvaudavo geriausi pasaulio šokėjai ir choreografai. Tai rodo ir sėkmingus Tayloro vadybinius užmojus - jis mokėjo įtvirtinti savo kūrinius ir savo vardą.
Gimęs 1930 metais Pensilvanijoje, Paulas Tayloras baigė Sirakūzų universitetą, mokėsi ten tapybos ir buvo profesionalus plaukikas. Apie šokį jis tik skaitė. Ir staiga 22-metis atletiškas jaunuolis laimi stipendiją dalyvauti Amerikos šokio festivalyje ADF (American Dance Festival). Ten ir buvo pastebėtas didžiųjų choreografų - juo susidomėjo Martha Graham, Doris Humphrey, Jose Limon. Įspūdinga išvaizda, unikalus talentas ir neįprasta judėjimo maniera lėmė, kad naujas šokiui žmogus gautų stipendijas mokytis svarbiausiose JAV šokio mokyklose - Džulijarde, Metropolitan Opera choreografijos mokykloje. Pasimokęs pas Marthą Graham, jis iš karto buvo pakviestas dirbti jos trupėje. Tai ir buvo jo kaip šokėjo kelio pradžia. Būdamas Martos Graham trupės solistu, Paulas Tayloras tuo pat metu šoko ir George´o Balanchine´o trupės spektakliuose. O Niujorkas tuo metu - šeštojo dešimtmečio vidury - pats menų centras, kūrybinių idėjų koncentratas. Praėjo tik dveji metai nuo anos pirmosios stipendijos bei pirmojo festivalio, ir 24 metų Paulas Tayloras jau surinko savo šokio kompaniją - Paul Taylor Dance Company. 1954 metais įkurta trupė gyvuoja iki šiol ir yra laikoma žymiausia šiuolaikinio intelektualaus JAV baleto trupe. Savo kūrybinio kelio pradžioje Paulas Tayloras buvo jauniausias choreografas tarp Amerikos šokio įžymybių. Sakoma, kad būtent jo choreografija - dinamiška, stipri, energinga - šešto dešimtmečio pradžioje nubrėžė amerikietiškojo šokio standartus. Tayloras, gyvendamas devintą dešimtį metų, vis dar dirbo, mokė ir gastroliavo su savo įkurta trupe, o kai gastrolių anonsuose būdavo pavadinamas „senu avangardistu“, tai skambėjo pagarbiai - avangardistas su patirtimi, nenuilstantis šokio novatorius nuo praeito šimtmečio vidurio!
Kokia buvo „seno avangardisto“ jaunystė? Tris pirmus kūrybos dešimtmečius Paulas Tayloras su publika kone kovojo, statė nesuprantamus, erzinusius, sumišimą kėlusius spektaklius. Martha Graham, pamačiusi pirmus Paulo Tayloro darbus, pavadino jį l´enfant terrible. Paulo Tayloro spektakliai jungė minimalistinius performansus ir klasikinį baletą. Labiausiai žinomi jo kūriniai Three Epitaphs (1956), Orbs (1966), The Book of Beasts (1971), Esplanade (1975), Airs (1978). Jo kompozicija Aureole (1962) - techniškai sudėtinga, trapi, spontaniška ir kupina paprastų judesių. Tokie deriniai būdingi Paulo Tayloro choreografijai.
Kas dar erzino publiką ir žavėjo profesionalus? Savo avangardinius baletus Paulas Tayloras kūrė pagal XVIII amžiaus muziką - tai buvo lyg šventenybės išniekinimas. Aštuntąjį dešimtmetį Tayloras sukūrė baletą apie kraujomaišą ir parodė, koks žvėris gali tūnoti po kultūringo žmogaus kauke. Devintą dešimtmetį savo baletais jis tyrinėjo intymias šeimos problemas, kareivių santykius kovos lauke. Dešimtojo dešimtmečio temos Tayloro baletuose - religiniai karai, ekstremizmas, fanatizmas, aklas paklusimas dogmoms.
Naujajį tūkstantmetį septyniasdešimtmetis Paulas Tayloras sutiko kaip pripažintas šokio autoritetas, apdovanotas visais įmanomais laurais... ir toliau kovojantis - jis smerkė savo šalies politiką, pritarė feminizmui, demaskavo bjaurastis armijoje. Jis darė tai taip grakščiai ir „baletiškai“, kad laikraštis The New York Times pavadino Paulą Taylorą „vienu didžiausių choreografijos poetų“. Jo choreografija ir agresyvi, ir romantiška, jis vadinamas šviesos ir tamsos meistru, jis kūrė ir sportiškus baletus, ir - kartais - tiesiog juokingus spektaklius. Ne tik pagal baroko muziką, bet ir pagal tango, regtaimą, roką, o greta to - Bachas, Händelis, Beethovenas, šiuolaikiniai kompozitoriai.
Skandalingas, provokuojantis, įdomus, jaudinantis publiką - toks buvo Paulas Tayloras, kurio spektaklių poveikis lyginamas su sprogimais, šešis dešimtmečius ardžiusiais nusistovėjusius papročius.
Pagal užsienio spauda parengė R.N.
