Vakar Nicoje mirė vienas iškiliausių ne vien Lenkijos, bet visos Europos dramaturgų, prozininkas ir satyrikas Sławomiras Mrożekas. Jam buvo 83 metai.
Jei naudojame posakį „aštri plunksna", jis itin tinka šiam įrašytoju ir šaržų dailininkui. Mrożekas gimė 1930 m. birželio 29 d. mažame Galicijos miestelyje, baigė Krokuvos gimnaziją, studijavo architektūrą, Rytų filosofiją ir meną. Pirmas pripažinimas - satyrinio žurnalo „Szpilki" apdovanojimas - buvo skirtas 1950 m. už sukurtus šaržus, vėliau jis jų piešė ištisas serijas. Nuo studentiškų metų bendradarbiavo su studentų teatrais ir vienu garsiausių Krokuvos kabaretų „Pod Baranami". O juodo humoro apsakymų, besišaipančių iš kasdienybės absurdo, iš romantinių lenkų stereotipų, dėka tapo itin populiarus. Kaip dramaturgas Mrożekas 1958 m. debiutavo Varšuvos dramos teatre pjese „Policija". Ilgainiui išgarsėjo ir užsienyje - jo pjesės išleistos Vokietijoje, Prancūzijoje.
1963 m. jis pats išvyko į Italiją, ten kūrė, taip pat bandydamas neprarasti ir lenkų paso ir tuo pačiu - ryšio su lenkų skaitytojais. Tačiau po 1968 m. Varšuvos pakto šalių ginkluotos invazijos į Čekoslovakiją jis išspausdino protesto laišką Paryžiuje redaguojamame „Kultūros" almanache. Lenkijos liaudies respublikoje jo tekstai buvo uždrausi, ir tik 1973 m. sąlygos sušvelnėjo, jis vėl imtas spausdinti, o Lenkijos teatruose „Laimingas atsitikimas", „Skerdykla" (1973), „Emigrantai" (1974) tapo itin populiariais spektakliais.
1989 m. jis su žmona iš Prancūzijos išvyko į Meksiką, ten gyveno iki 1996 m. (jo gyvenimą fiksuoja garsaus dokumentininko Paweło Łozińskio filmas). Į Lenkiją grįžo kaip pasaulyje pripažintas klasikas: jo pjesės jau statytos visame pasaulyje, 1988 m. Amsterdame, 1990 m. Krokuvoje, 1992 m. Stokholme, o 2010 m. Varšuvoje surengti jo kūrybos festivaliai, nuo 1991 m. leisti jo rinktiniai raštai Vokietijoje ir Prancūzijoje, o 1994 m. ir Lenkijoje.
2002 m. rašytojas patyrė insultą, po kurio ištiko afazija - jis prarado gebėjimą kalbėti ir rašyti. Visgi gydytojo patartas bandyti rašyti prisiminimus (terapijos tikslais) parašė autobiografinę knygą „Baltazaras". 2008 m. jis vėl išvyko iš Lenkijos į Nicą, kaip pats sakė - pailsėti. Nepaisant to, šįmet pasirodė paskutinė jo pjesė „Karnavalas, arba Pirmoji Adomo žmona".
Lietuvos teatrui Sławomiras Mrożekas buvo reikšmingas nuo pat kūrybos pradžios: 1967 metais Vilniaus akademiniame dramos teatre Jonas Jurašas pastatė aštrią politinę satyrą, vieną garsiausių jo pjesių „Tango" (1964), nagrinėjančią totalitarizmo ir nepakantos genezę. Spektaklis greitai buvo tyliai pašalintas iš repertuaro. Vėliau buvo ilga pauzė, kol 1989 m. garsiuosius „Emigrantus" Vilniaus akademiniame teatre su Regimantu Adomaičiu ir Vytautu Rumšu pastatė Irena Bučienė. 1991 m. Klaipėdoje, savo privačiame teatre juos pastatė Kęstutis Žilinskas. Vėliau „Emigrantai" pasirodė ir kituose teatruose, „Našlės" - Vilniaus nacionaliniame teatre.
Mrożeko aštri satyra, intelektualus humoras drauge su Vaclavo Havelo pjesėmis atstovavo „Varšuvos pakto" absurdo dramai, jis buvo daugiau socialinis (ir anti-socialistinis) nei egzistencialistų kurtas šeštajame XX a. dešimtmetyje. Todėl jis buvo reikalingas kaip oras socialistinės butaforijos pritvinkusiai scenai ir jos žiūrovams. Paradoksalios frazės, gilus žvilgsnis skatino kitaip žvelgti į tikrovę ir gelbėtis iš inercijos mąstymu ir sąmoningumu. O tai reikalinga visose epochose.
