„Jei vakar kalbėjai apie gyvą didžiausią Britanijos dramaturgą, kiekvienas suprasdavo, kad turi omenyje Haroldą Pinterį. Šiandien jau nebūtų aišku, ką turi minty“, – sakė laikraščiui „The Guardian“ dramaturgas Davidas Hare‘as.
Gruodžio 24 d. mirė vienas ryškiausių ir įtakingiausių šiandienos dramaturgų ir žodžio meistrų Haroldas Piteris, 2005 m. Nobelio literatūros premijos laureatas. Jis jau nuo 2000 metų sirgo kepenų vėžiu ir negalėdamas nuvykti į Nobelio premijos įteikimo iškilmes, perdavė savo kalbą videoįrašu (lietuvišką versiją skaitykite čia) . 2006 m. Haroldui Pinteriui buvo įteiktas 10-asis Europos teatro prizas.
Šalia dramų rašymo jis vaidino scenoje bei ekrane (paskutinis jo epizodinis vaidmuo buvo Kennetho Branagh filme „Seklys“), režisavo bei rašė scenarijus (tarp 60-ies daugiausia TV filmų ir spektaklių vienas garsiausių – „Prancūzų leitenanto moteris“ pagal Johno Fowleso romaną). Bet pirmiausia jis bus prisimintas už savo pjeses, už gebėjimą jose kasdienybės kalbą išversti į dramatišką poeziją. Didesnės įtakos anglosaksiškam XX a. dramaturgijos pasauliui turėjo tik Samuelis Beckettas. Dar Pinterio kūrybos pradžioje jau imtas vartoti būdvardis „pinteriškas“, sufleruojantis paslaptingą ir grėsmingą atmosferą ar situaciją, pabrėžia anglų teatro kritikas ir dramaturgo biografas Michaelas Billingtonas.
Haroldas Pinteris gimė Londono priemiestyje Heknyje, žydų iš Odesos ir Lenkijos šeimoje. 1948 m. jis ėmė lankyti Karališkąją dramos meno mokyklą, 1951 m. prisijungė prie Anew McMasterio trupės. Pirmoji pjesė, „Kambarys“, buvo sukurta 1957 m., tais pačiais metais liko nepastebėta ir viena jo garsiausių pjesių „Gimtadienio šventė“, abi turėjusios neabejotinos Becketto įtakos. Paties dramaturgo persilaužimo ir pripažinimo tašku buvo 1960 m. pastatytas „Sargas“. Vėliau sekė „Peizažas“, „Tyla“, „Seni laikai“, „Išdavystė“, „Šeimos balsai“, pelniusios didžiulį populiarumą Didžiosios Britanijos ir užsienio šalių teatruose. Paskutinės jo pjesės buvo „Mėnesiena“ (1993), „Iš pelenų į pelenus“ (1996), „Šventė“ (2000). Nuo devintojo dešimtmečio Haroldas Pinteris ėmė rašyti politines dramas, tapo aktyviu kovotoju už žmogaus teises, kūrė politines satyras ir TV laidų scenarijus. Laužydamas dramos taisykles, nepaklusdamas kanonams, nuolatos provokuodamas jis, pusiau juokaudamas sakėsi pripažįstąs tik vieninteles taisykles – kriketo, kurį jis aistringai žaidė nuo mokyklos laikų. Jo paskutinis interviu buvo skirtas būtent šiam žaidimui.
Lietuvoje buvo pastatytos Pinterio pjesės „Seni laikai“ (1986, rež. Gytis Padegimas), „Išdavystė“ (1991, Povilas Gaidys), „Kalnų kalba“ (1991, Jonas Jurašas), „Grįžimas namo“ (1994, Vytautas Balsys), „Sargas“ (1996, Giedrius Gabrėnas, 1997, Gintaras Liutkevičius).
Menų faktūros inf.
