Balandžio 17 ir 18 d. Minske įvyko spektaklio pagal A. Mickevičiaus poemą „Vėlinės", pastatyto lietuvių kūrybinės grupės, premjera. Žiūrovai, kurių didelę dalį sudarė Minsko teatrinis elitas (mieste yra 9 teatrai, neminint grupių), į spektaklio premjerą rinkosi įspūdinga erdve išsiskiriančioje salėje, esančioje Profsąjungų kultūros rūmuose. Ateinantį teatrinį sezoną, rudenį, vadinamasis „Teatras Č" (Andrejaus Čiornyjo teatras) spektaklį rodys didžiuosiuose Baltarusijos miestuose.
Tai pirmasis tik įsikūrusios teatrinės grupės spektaklis, ir kol kas akivaizdu, kad teatras buvo įkurtas šiam konkrečiam spektakliui pastatyti. Reklamoje ypač pabrėžiama, kad tai itin šiuolaikiška „Vėlinių" sceninė interpretacija, kuriai įkūnyti specialiai buvo suformuota lietuvių profesionalų grupė, atsirinkusi vaidinti Minsko pagrindinių teatrų aktorius. Visų pirma ir visur minima režisierės Ramunės Kudzmanaitės pavardė, šios premjeros nepaprastas pasisekimas ypač siejamas su spektaklio režisūra.
Šis spektaklis sukėlė šurmulį Minske ir neperdedant tapo teatrinės kultūros sensacija pirmiausia todėl, kad A. Mickevičiaus „Vėlines" pavyko grąžinti į kultūrinių prasmių lauką. Jau tapo įprasta, kad vėlyvą rudenį, vadinamųjų Vėlinių (arba ilgių) laiku vyksta pilietinė demonstracija, ir su raudonai baltomis vėliavomis bei priekyje nešamu transparantu, ant kurio parašyta „Дзяды" (Vėlinės, tiksliau - protėviai) žygiuoja būrys žmonių, kurie pagerbia stalinizmo represijų aukas.
Raudona ir balta - Baltarusijos nacionalinio atginimo, protesto prieš režimą ir kovos už laisvę spalvos - nuolat suspindėdavo ir scenos prožektorių apšviečiamose detalėse, net jei tai buvo per visą sceną ištempti balti ir raudoni siūlai. Tačiau tai buvo tik detalės sudėtingoje spektaklio visumoje. Publiką sužavėjo Marijaus Jacovskio scenografija, Fausto Latėno muzika, Nadeždos Gultiajevos kostiumai.
Buvo įdėta daug darbo suaktualinant A. Mickevičiaus epochą, patį poetą, kuris laikomas pirmiausia baltarusių poetu, nes gimė Zaosėje, baigė Naugarduko mokyklą. Išleista spektaklio programėlė yra knygelė, kurioje daug kultūrinių nuorodų, įdėta netgi paties A. Mickevičiaus parašyta „Vėlinių" sukūrimo istorija. Aktorės Svetlana Anikej (J. Kupalos dramos teatras) ir Julija Kaduškevič (M. Gorkio dramos teatras) prisipažino, kad iš pradžių gąsdino pats įvardijimas, kad tai bus „didžioji reinterpretacija". Minsko teatrinei tradicijai „poetinis" teatras ir pretenzingas eksperimentavimas su klasika yra tolimas. Tačiau dar labiau jas nustebino režisierės sugebėjimas apie sudėtingus dalykus kalbėti labai paprastai, suteikta galimybė klysti, išsakyti savo nuomonę. Tai buvo ir avantiūra, ir valandos, dėl kurių jaunystėje pasirenkama aktoriaus profesija - taip bendrą darbą su režisiere R. Kudzmanaite apibendrino šios jau išgarsėjusios aktorės.
Pirmoji žiūrovų reakcija, netgi kultūrinio elito, buvo nuostaba, nes, kaip sakė žinomas kultūrologas ir slavistikos profesorius Vadimas Salejevas, ši interpretacija peržengė visas įsivaizdavimo, kaip galėtų būti šiuolaikiniame teatre pastatyta A. Mickevičiaus poema, ribas. Jis labai įžvalgiai pasakė, kad jeigu spektaklis bus laikomas fragmentišku, reikia susipažinti su „Vėlinių" rašymo istorija - pati poema yra skirtingais laikotarpiais rašytas ir publikuotas sudėtingas literatūrinis darinys.
Spektaklis prikaustė dėmesį, nes jame iš tiesų kūrybiškai buvo panaudota tai, kas siejama su lietuvių teatro mokykla: aktorių kaip grupės veikimas scenoje (vienas iš dominuojančių šio spektaklio režisūrinių sprendimų); greita visų sceninių procesų kaita siekiant prasiskverbti į interpretuojamo kūrinio gelmę; „žmogiškųjų duotybių" išryškinimas, sukuriant charakterinius vaidmenis (vykusiai pasinaudota poemos struktūra, nes ji iš atskirų epizodų); visų spektaklio lygmenų susietumas ir bet kokios detalės funkcionalumas ir pan.
Audringos visos salės ovacijos po spektaklio, tuoj pat pasklidusi informacija internete lenkų, baltarusių, lietuvių kalba, tai, kad profesionaliai padarytas spektaklio nuotraukas publikavo vienas iš Baltarusijos „oficiozų" - jų tebeišlikusi „Komjaunimo tiesa" - rodo, kad politinių aistrų negalinčiame išvengti Baltarusijos teatre buvo išnaudotos dramos meno teikiamos universalesnės galimybės. Tai yra režisierės R. Kudzmanaitės, kitų minėtų spektaklio kūrėjų ir lietuviškosios teatrinės tradicijos laimėjimas ir pripažinimas toje geografinėje erdvėje, kuri nėra nei lengvai įvažiuojama, nei visuotinai palanki tam, kas „atvežta" iš Lietuvos.
