Trečią kartą iš eilės Berlyne rengtas Šiaurės šalių teatro, šokio, muzikos ir filmų festivalis „Šiaurės vėjas" (Nordwind), pristatęs bene 30 įvairaus žanro spektaklių, paskaitų bei koncertų iš Norvegijos, Švedijos, Suomijos, Danijos ir Islandijos, į Hebbelio krantinės teatrą (Hebbel Theater am Ufer) visgi pritraukė mažoką būrelį žiūrovų. To priežastis buvo ne monotoniška festivalio programa ar reklamos stygius, o reikšmingos istorinės datos - Rytų ir Vakarų Vokietijų susijungimo - minėjimas. Šventei skirti renginiai, koncertai bei parodos į pagrindines miesto gatves priviliojo begales žmonių, o stebėti keturias dienas trukusį šventės „perliuką" - dviejų milžiniško dydžio lėlių klajones Berlyno gatvėmis - kasdien susirinkdavo nuo šimto tūkstančių iki milijono smalsuolių.
Pasaulyje gerai žinomos prancūzų gatvės teatro trupės Royal de Luxe spektaklis „Le Rendez-vous de Berlin - Susitikimas Berlyne", skirtas Berlyno sienos griuvimo 20-osioms metinėms, simboliškai pasakojo apie dviejų milžinų išskyrimą, vienas kito paieškas ir susitikimą prie istorinių Brandenburgo vartų. 7 metrų dydžio „mažoji milžinė" ir 15 metrų dydžio jos „dėdė", nepaprastai gyvos, jaudinančios marionetės ne vienam berlyniečiui priminė 1989 metais patirtus išgyvenimus, o dar didesnį emocijų antplūdį žiūrovams sukėlė istorijos laiškų, kurių kelią į gavėjų rankas buvo užkirtęs VDR saugumas ir kurių kopijas po dvidešimties metų du milžinai pažėrė miesto ore. Režisierius Jeanas Lucas Courcoult istorijos faktus į savąją pasakos fabulą įpynė labai subtiliai, nepertempdamas skaudžių praeities stygų, o šiuo milžinišku gatvės spektakliu tarsi nebyliai šnibždėjo, jog „tikrasis" teatras vyko, vyksta ir vyks ne tam specialiai skirtoje patalpoje, o pasaulio politinėje, ekonominėje ir socialinėje scenoje. Todėl nenuostabu ir tai, kad tokiu grandioziniu renginiu pradėjus festivalį Spielzeit´europa, visa kita nublanko it ežeras prieš jūrą.
Bet visgi grįžkime prie „Šiaurės vėjo", kuris į Berlyno Hebbelio krantinės teatrą atvežė ne tik šiauriečių teatrą, muziką ir šokį, bet ir lietuvių aktorę Aldoną Bendoriūtę Kristiano Smedso monospektaklyje „Liūdnos dainos iš Europos širdies". Čia buvo parodytas ir bendras Kristiano Smedso ir Audronio Liugos teatro ir kino projektas „Vyšnių sodas", nufilmuotos ištraukos iš naujausio režisieriaus darbo „Mental Finland", nufilmuotas spektaklis „Nežinomas kareivis" pagal suomių nacionalinį epą ir performansas „Klajoklis". Tiek „Liūdnos dainos iš Europos širdies", tiek ir „Vyšnių sodas" vokiečių publikos buvo sutikti gan šiltai, tačiau įdomiau Berlyno kultūriniuose leidiniuose skambėjo spektaklio bei filmo anonsai, klausę, kurlink suka garsusis, savitą meninę kalbą sovietmečiu išugdęs Lietuvos teatras praėjus 20 metų po geležinės uždangos griūties. Šį klausimą paliksiu teatrologams, o aš norėčiau eiti prie savitas tradicines šaknis į šiuolaikinio šokio dirvą įleidusio Šiaurės šalių šokio.
Ego, (savi)ironija ir vaikiškos svajonės
Šiaurės šalių šokio vitrina šiais metais buvo itin tuščia. Šiek tiek gelbėjo Švedijos šokio filmai, tačiau ramybės nedavė mintis, kodėl nėra danų ir islandų šiuolaikinio šokio atstovų. Organizatoriai, žinoma, tokių klausimų nemėgsta, todėl teko tenkintis tuo, kas padėta „ant lėkštutės", o ant lėkštutės buvo padėtas kąsnelis popso, kąsnelis savimeilės ir kąsnelis žavesio.
Berlyno meno namuose Dock 11 tris savaites rezidavę choreografai Petteris Jacobssonas ir Thomas Caley, žinomi kaip duetas Scentrifug, rodė šokio, video ir šviesų instaliaciją-spektaklį „Parneris be pavadinimo" (Untitled partner), nagrinėjantį, kaip rašoma lankstinuke, sąmonės ir pasąmonės, identiteto ir ego superpoziciją laike ir erdvėje. Choreografai sceną pavertė fotostudija ar filmavimo aikštele, iš anksto nufilmuotą medžiagą ant scenos sienų, lubų ir grindų rodė judindami projektorius, o čia pat filmuojamus judesius kaip foną projektavo už įmantrios lempų konstrukcijos. Viskas suvelta, netikslu, neišbaigta. Scenų kaita - griežtas perėjimas nuo video prie šokio, nuo šokio prie specialaus apšvietimo - skaldė spektaklio vientisumą ir rodėsi, jog tas techninis chaosas scenoje nieko bendra neturi su šokiu. Įdomesniu pasirodė sprendimas, kai Jacobssoną ir Caley apžlibindavo ryškus šviesos gūsis, kai šie susiraukę ir nepatenkinti stovėjo, tarsi apakinti savojo ego.
Spektaklio temą visgi tiksliau atskleidė šokis, pasirinktos pozos ir didžiulis atlikėjų judesių bei raišos kontrastas. Formuodami paprastas (a)simetriškas pozas tiesiogiai, gal net kiek tiesmukai, choreografai vaizdavo id ir ego susikirtimus, konkurenciją, disbalansą. Akin krentantys Petterio Jacobssono ir Thomo Caley techninės raiškos skirtumai temą išpildė, parodydami, koks „svarbus" ir išpūstas gali būti žmogaus egoizmas (jį vaizdavo sunkiai ir ne itin darniai judantis Jacobssonas) ir koks tylus ir nusileidžiantis gali būti tikrasis aš (čia Caley puikiai atitiko posakį „Būk savo vietoje!"). Tačiau spektaklio tema, jos apibūdinimas ir sceninis apipavidalinimas labiau panėšėjo į priedangą, kuria garsusis švedų šokėjas stengėsi pridengti didžiausią šokėjo ydą - nenorą pripažinti, kad atėjo metas palikti sceną. Rodėsi, jog buvęs pagrindiniu Londono Sadler´s Wellso karališkojo baleto šokėju Jacobssonas vis dar įsimylėjęs savąją legendą, savimeilės vejamas laikosi įsitvėręs scenos, nebe pirmąją jaunystę tušuoja šviesomis ir video vaizdais, o egoizmą slepia už alter ego paieškų kaukės. Spektaklis „Partneris be pavadinimo" - kaip sriuba be druskos ar kava be pieno - prėskas, neskanus...
 |
| Milžinų susitikimas prie Brandenburgo vartų. Nuotrauka iš http://www.riesen-in-berlin.de |
Antroji švedų trupė, choreografės Gunillos Heilbornos kolektyvas, į Berlyną atvežė dalelę „bulvių šalies". Tokiu pavadinimu pristačiusi 2007 metais sukurtą spektaklį choreografė brošiūrėlėje užsiminė, kad „Bulvių šalis" (Potato country) beveik nepasakos apie bulves, o „lydys" šokį, teatrą ir muziką į didžiulį žiupsnį ironijos. Taip, ironijos čia buvo į valias: nuo ironiškai perkreiptų veidų, ironiškų juokelių, ironiškai parodijuotų baleto ir šiuolaikinio šokio pozų iki ironiškų klausimų, dainų ir pasakojimų; tačiau ironijos kiekybė (o kartu ir kokybė) savotiškai iškreipė spektaklį, paversdama jį kone eiliniu popso numeriu. Septyni atlikėjai, vilkintys džinsais, praeito amžiaus megztukais ir vilnonėmis kojinėmis, vaizdavo nuobodžiaujančius užmiesčio jaunuolius, čia šokančius, čia dainuojančius, čia žeriančius monologus - tiesiog be tikslo leidžiančius laiką „bulvių šalyje". Įdomiai atrodė „puse kojos" repetuojama kombinacija, kurią atliekant dvi šokėjos šnekėjosi apie tai, ką jos šiandien yra nuveikusios. Gražiai skambėjo absurdo kupinos strofos, paveikios stiprių atlikėjų balsų. Juoką kėlė perspausti gestai ir mimika, parodijuojantys stereotipinį mąstymą ir elgesį. Tačiau viskas kartu pasirodė lyg dirbtina mišrainė: lyg ir su skoniu, lyg ir įkandama, bet ryjant jauti, jog viskas atsiduota greito maisto prieskoniu.
Įdomiausiu įvardinčiau Suomijos choreografo Jyrkio Karttuneno spektaklį „Mano įsivaizduojamas draugas yra kartu su manimi" (My imaginary friend is with me), analizuojantį plonytę perskyrą tarp realaus ir fantazijų pasaulio, tarp gėrio ir blogio, tarp džiaugsmo ir liūdesio, tarp meilės ir neapykantos. Ir nors pasirinkta tema, rodėsi, esanti amžina, nuolat eskaluojama vis kitu kampu ir gal jau kiek nusibodusi, į štampų spąstus Karttunenas neįkliuvo, nes choreografines ir režisūrines vingrybes jis sunarpliojo ir pats išnarpliojo taip, kad prisijuokus iki ašarų teatrą palikome sujaudini gilių minčių apie vaikystę, vienatvę, atsiskyrimą ir žalingus šiuolaikinės visuomenės įpročius bei instinktus.
Spektaklyje choreografo įsivaizduojamas draugas buvo ne vienas, o trys, vilkintys didžiulius pliušinių kiškių kostiumus, o ir pats Karttunenas čia vilkėdavo kostiumą, čia jį nusimesdavo, balansuodamas tarp vaikiškų svajonių ir tariamai laimingo pasaulio. Prisipažinęs, jog jį kaip šokėją ir kaip atlikėją yra užpuolusi kūrybos krizė, Karttunenas mielai užsisklęsdavo filmukų herojų pasaulyje, kuriame savo draugams kūrė choreografiją, solo partijas, dainas. Juoką kėlė egzaltuoti „įsivaizduojamų draugų" judesiai, pas de deux, disko ar ratelių parodijos, stilizuotos, tačiau nepertemptos kombinacijos ir dainos apie laimę, kurių pirmosios eilutės prasidėjo žodžiais: Sure is strange to be so happy when the world´s in a mess... Į tą sujauktą pasaulį choreografas, tiesa, retkarčiais sugrįždavo lyg pabudęs iš gražaus sapno, tačiau spektakliui įsibėgėjus fikcija ir realybė taip susipynė, jog gautas rezultatas pataikė tiesiai į dešimtuką. Ir nors visas spektaklis skendėjo lengvo humoro upėje, joje taipogi kyšojo nemaži šiuolaikinį imperializmą ir socialinę prievartą „kritikuojantys" akmenys. Nuostabi, tragikomiška ir šiek tiek melancholiška pasaka suaugusiems!
Vaizduotės paveikslai iš Švedijos
Festivalio metu buvo pristatyti ir švedų šokio filmai, didžioji dalis - kelių minučių siurrealistiniai emocijų, judesių, vizijų ir abstrakcijų koliažai, primenantys pasąmonės vaizdinius ar savitus sapnų košmarus. Kaip minėjo filosofijos mokslų daktarė Cecilia Olsson, dėstanti šokio teoriją ir šokio istoriją Stokholmo baleto akademijoje, šokio filmai Švedijoje išpopuliarėjo choreografams atradus video meną kaip naują kūrybinei raiškai skirtą terpę ir kaip lengviau prieinamą savireklamos priemonę. Ir iš tiesų vieni iš naujausių Švedijos šokio filmų, sukurtų per pastaruosius penkerius metus, kiek kvepėjo savireklama, antri - absurdo teatru, treti - pop kultūra, ketvirti - architektonine ar gamtos poezija. Visgi ne vienas iš jų jau galėjo pasigirti tarptautiniais įvertinimais, kaip antai minėtų choreografų Petterio Jacossono ir Thomo Caley filmas „Paradise?", 2008 metais tarptautiniame Tiburono filmų festivalyje apdovanotas už geriausią vaizdo įrašą, choreografo Pontuso Lidbergo filmas „The Rain", gavęs Auksinę ritę už geriausią trumpametražį šokio filmą, ar choreografės Klaros Elenius filmas „Observation", apdovanotas žiuri prizu 2007 metų Cinedans festivalyje Amsterdame.
Berlyno publikai rodyti aštuoni šokio filmai vienas nuo kito skyrėsi tiek savo idėjomis, tiek ir jų apipavidalinimu. Trijų minučių „The Hidden" (choreografai Bogdanas Szyberas ir Carina Reich, režisierius Jonas Åkerlundas, 1996m.) priminė psichologinį siaubo filmą, Gunillos Heilbornos „Rewind" (2004m.) - lengvą mistinę avantiūrą, 2005 m. sukurtas „2soon" (choreografija Cristinos Caprioli) - pigų muzikinį video klipą, choreografės Alexandros Campbellos surežisuotas šokio filmas „Tila" (2007m.) - tiesmukišką, vienaplanį paveikslą.
Geriausiais šokio ir kameros vaizdų junginiais įvardinčiau Erikos Janunger „Weightless" (2007m.) ir Pontuso Lidbergo „The Rain" (2006m.). Pirmoji šokio video miniatiūra, vaizduojanti ekstravertinius ir intravertinius žmogaus bruožus, užkabino ne tik lengvais choreografiniais potėpiais, bet ir netradicine matymo perspektyva, architektūrine poezija. Janunger šiam filmui sukūrė ne tik choreografiją, scenografiją, bet ir muziką, dainos žodžius, kuriuos pati ir įdainavo. Todėl ir „Weightless" yra gal kiek jaunatviškai svajingas, bet visgi tvirtas multi-talentingos jaunosios menininkės saviraiškos rezultatas. Tiek pat jausmingas, saldžiai emocionalus ir savotiškai liūdnas buvo apie pusvalandį trunkantis šokio filmas „The Rain", analizuojantis vienatvę, aistrą, norą mylėti ir būti mylimam. Garsiąja švedų šiuolaikinio šokio žvaigžde tituluojamas Lidbergas sukūrė ilgesio, aistros ir meilės kupinus solo bei duetus, ne tik choreografine, bet ir vaizdų kompozicija prikaustančius žvilgsnį. Nuolat pliaupiančio lietaus fonas, antrinantis meilės herojų būsenoms, filmą apgaubė plonyte melancholijos skraiste, o puiki choreografinė leksika - estetinėmis detalėmis. Filmas neperkrautas nei vieno, nei kito: teminė plėtotė, judesių parinkimas ir vaizdo montažas pateikė tapybišką romantinę viziją, kuri nenusibosta, kad ir kiek į ją bežiūrėtum. Todėl nenuostabu ir tai, jog Švedijos šokio filmai, masinantys realybės, absurdo teatro ir avangardo vaizdais, atitinkančiais naujojo amžiaus dvasią, tapo viena iš įdomiausių ir populiariausių meninės raiškos sferų.
