Miestų draugystė gyva festivalyje

Aušra Kaminskaitė 2024-08-27 menufaktura.lt
Akimirka iš spektaklio „Gyvenimo linijos“ („Lignes de Vie“; trupė „Cie Lézards Bleus“ / Prancūzija). Franko Emmerso nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Gyvenimo linijos“ („Lignes de Vie“; trupė „Cie Lézards Bleus“ / Prancūzija). Franko Emmerso nuotrauka

aA

Lietuviškoje (taip pat ir kultūros) žiniasklaidoje „Theater op de Markt“ yra naujas pavadinimas. Tačiau neretam išmanančiam cirką bei gatvės meną taip pavadintas festivalis yra svarbus šiuolaikinių tendencijų orientyras. Ir jau seniai, Belgijos Limburgo provincijoje vykstančio renginio ištakos siekia devintąjį dešimtmetį. Pirmasis festivalis truko savaitę, kasdien buvo parodoma po vieną spektaklį.

Šįmet festivalis truko penkias dienas. Trumpiausioje dienos programoje pristatyti devyni, ilgiausioje – keturiasdešimt renginių. Dauguma rodyti nemokamai, kai kurie jų gatvėse patys veržėsi į praeivių akiratį.

Šįmet Haselto mieste vykusio „Theater op de Markt“ organizacinė specifika atrodo kiek kitaip nei daugumos panašių renginių. Todėl buvo įdomu apie tai paklausinėti festivalio meno vadovės ir kuratorės Martine Linaer-Gijsen. Nespėjus užduoti pirmo klausimo, ji pati pasiteiravo, kaip sužinojau apie „Theater op de Markt“.

Akimirka iš festivalio „Theater op de Markt“ ir jo meno vadovė Martine Linaer-Gijsen. MF fotomontažas iš Franko Emmerso nuotraukų

-----

Ieškodama stiprių gatvės teatro festivalių Europoje, kreipiausi į šią sritį išmanančius lietuvius prodiuserius. Visi paminėjo jūsų festivalį, dauguma pabrėžė jo išskirtinumą. Ir drauge užsiminė, kad kas antrus metus keičiasi festivalio koncepcija: vienais daugiausia dėmesio skiriama gatvės teatrui, kitais – šiuolaikiniam cirkui.

Panašiai ir yra, bet norėčiau patikslinti. Festivalis pradėtas rengti devintajame dešimtmetyje, [Pelto mieste], o nuo 2000-ųjų kas antrus metus jis keliasi į Haseltą, kuriame orientuojamės ne tiek į gatvės meną, kiek į atviroms erdvėms draugiškus kūrinius – stengiamės kuo daugiau jų rodyti lauke ir kuo mažiau viduje, nors to, žinoma, visiškai neišvengiame.

Kitąmet festivalis grįš į savo gimtąjį Pelto miestą, kuriame įsikūręs ir jį organizuojantis centras „Provinciaal Domain Dommelhof“. Čia kuriame šiuolaikinio cirko programą (nors mėgstu įtraukti ir šokio kūrinius, performansus...) ir daugumą spektaklių rodome uždarose erdvėse, kadangi renginys vyksta spalio mėnesį. Pati esu cirko skyriaus (flamandų kalba jį vadiname „cirko kūrybos erdve“) vadovė bei festivalio meno vadovė.

Ar galėtumėte kiek plačiau pakomentuoti renginio mobilumo principus?

Peltas ir Haseltas yra miestai-partneriai, tad „Dommelhof“ palaiko artimus ryšius su Haselto kultūros centru. Kai festivalis vyksta Haselte, didžiąją personalo dalį atsivežame iš Pelte esančios kultūrinės infrastruktūros. Taip pat – dalį spektaklių, nes kasmet „Dommelhof“ pasirodo 20-30 cirko trupių, pristatančių įvairiuose kūrybiniuose etapuose esančius kūrinius. Festivalio programoje pažymėta, kuriuos darbus koprodiusavo mūsų centras; manau, tokie sudaro beveik pusę programos. Esame linkę atrasti mums artimus menininkus, padėti jiems žengti reikiamus žingsnius ir toliau stebėti jų kūrybą bei padėti ją plėtoti. Be abejo, mūsų pasirinkimai subjektyvūs.

Akimirka iš spektaklio „Nuostabioji Ketlina“ („The Amazing Katleen“; atlikėja Katleen Ravoet, trupė „Circ Rodini“ / Belgija). Franko Emmerso nuotrauka

Dirbate tik su belgų trupėmis?

Ne, priimame reziduoti ir užsienio menininkus. Tačiau flamandų šiuolaikinio cirko sektorius yra labai stiprus ir toliau auga, nes trupės yra tikrai neblogai finansuojamos. Tad ir patys norime daugiau dėmesio skirti vietiniams, juolab, kad esame finansuojami Flandrijos vyriausybės. Kita vertus, daugybėje Belgijoje įsikūrusių trupių dirba menininkai iš kitų valstybių.

Svarbus ir logistikos faktorius – atsivežti gyvenančius Belgijoje mums paprasčiau ir pigiau nei kuriančius užsienyje. Taip pat atsižvelgiame į trupių gastrolių žemėlapį: pavyzdžiui, prancūzo Johanno Le Guillermo spektaklis „Terces“ neseniai viešėjo Antverpene, tad buvo patogu su kolegomis pasidalyti kelionių kaštus.

Kokiu principu finansuojami „Dommelhof“ ir „Theater op de Markt“?

Centras pagrindinį finansavimą gauna iš Flandrijos vyriausybės, kuri vien meniniams projektams kasmet skiria po 560 tūkstančių eurų. Į šią sumą neįeina nei infrastruktūros išlaikymas, nei darbuotojų atlygiai – juos padengia provincija. Festivaliui Haselte miesto savivaldybė kas antrus metus skiria po 150 tūkst. eurų – tai nurodyta sutartyje, tad neturime dalyvauti jokiuose konkursuose. Tiesa, „Dommelhof“ biudžetas tvirtinamas penkeriems metams, tad kitąmet Flandrijos vyriausybei turėsime vėl teikti artėjančio penkmečio planus.

Akimirka iš spektaklio „Gyvenimo linijos“ („Lignes de Vie“; trupė „Cie Lézards Bleus“ / Prancūzija). Franko Emmerso nuotrauka

Ar kuruodama cirko skyrių bei rengdama festivalių programas juntate finansuotojų ar publikos lūkesčių naštą?

Jaučiuosi galinti dirbti taip, kaip noriu. Jei vieną dieną politikai pareikštų, kad kažko neturėtume daryti, iškart išeičiau, nes nuoširdžiai kurti festivalį galiu tik tada, kai man leidžiama pasitikėti savo sprendimais. Manau, kad neblogai suprantu, ką žmonės nori matyti. Taip pat suvokiu, kad reakcijos į skirtingus kūrinius bus įvairios. Žinau, kurie spektakliai gali palikti nevienareikšmius jausmus ir man patinka papildyti programą tokiais iššūkiais.

Vis dėlto publikos festivalyje yra beprotiškai daug. Vadinasi, iššūkiai negąsdina ir jų.

Nuolat stebime žiūrovų reakcijas. Taip pat bendradarbiaujantis universitetas yra atlikęs publikos tyrimą, kuriame paaiškėjo, kad „Theater op de Markt“ daugumai vietinių yra vienas įsimintiniausių ir žinomiausių kultūros įvykių.

Sunku jo nepastebėti vien vaikštant gatvėmis. O ar didžioji publikos dalis – belgai? Kiek nustebau sužinojusi, kad spektakliai neverčiami į anglų kalbą, taip pat visi pranešimai prieš spektaklius sakomi tik flamandų kalba.

2009-aisiais ar 2010-aisiais tas pats universitetas atliko kokybinį tyrimą ir nustatė, kad pusė žiūrovų yra Haselto gyventojai, 30 proc. – atvykėliai iš kitų Limburgo provincijos miestų, o likę 20 proc. atvyksta iš tolimesnių Belgijos vietovių bei užsienio. Tokiame kontekste apie vertimus į anglų kalbą net nesusimąsčiau.

Akimirka iš spektaklio FA (trupė „Amoukanama“ / Gvinėja). Franko Emmerso nuotrauka

Taip pat mane nustebino vyresnio amžiaus publikos gausa. Lietuvoje panašiuose spektakliuose vyresnė publika lankosi retai, dar rečiau – kai tenka stovėti ar sėdėti ant žemės.

Taip, mes irgi pastebime, kad dauguma mūsų publikos yra vyresni, be to – kone vien baltieji žmonės. Nenumanau, kodėl taip yra. Festivalyje Pelte ateina daugiau šeimų su vaikais. Kolegų festivalyje Antverpene taip pat dominuoja vyresnė publika; išskyrus atviro mikrofono renginius ir DJ pasirodymus – ten daugiausiai renkasi jaunimas.

Bet kuriuo atveju, džiaugiuosi, kad tiek daug žmonių susirenka į renginius ir netgi ateina likus valandai iki jų, karštyje laukia pradžios. Manau, jie nuoširdžiai tiki, kad pamatys puikų spektaklį; juk kitu atveju nebūtų prasmės taip stengtis.

Girdėjau, kad esate labai griežta atrinkdama darbus. Turite konkrečius atrankos kriterijus ar daugiausiai remiatės pojūčiu, nuojauta?

Manau, abiem. Apskritai esu atvira norintiems atvykti menininkams, tačiau negalime parodyti visko.

Akimirka iš spektaklio „Iš aukso ir kraujo“ („DʼOr et de Sang“, trupė „Tempo dʼEole“ / Belgija). Franko Emmerso nuotrauka

Nuo kada rengiate festivalio programas?

Nuo 2005-ųjų.

Beveik du dešimtmečius! Kaip pati vertinate reiškinį, kai įstaigai ar festivaliui daug metų vadovauja tas pats žmogus?

(ilgai mąsto) Manau, apie tai galima mąstyti iš vartų sargo perspektyvos. Tačiau tikiu, kad mano atveju taip nėra – turiu didelę komandą, nuolat tariuosi su kolegomis ir esu atvira menininkų įtakoms bei įkvėpimui. Nuolat prašau rekomendacijų, tikrinu, ką žmonės mėgsta. Be to, į būsimą finansavimo ratą esu numačiusi įtraukti patariamąją tarybą – tai bus grupė žmonių, su kuriais drauge kursime programą ir diskutuosime apie reikalingus pasirinkimus.

Ar galėtumėte patikslinti, kiek žmonių dirba „Theater op de Markt“ komandoje?

Iš „Dommelhof“ festivalio laikotarpiui atvyksta 35 darbuotojai. Taip pat įvairiuose darbuose padeda 20 studentų iš universiteto, su kuriuo esame pasirašę sutartis. Turime apie 130 savanorių – kai kurie dirba visą festivalį, kai kurie padeda prie vieno ar kelių renginių. Dar įdarbiname apie 20 techninio personalo žmonių ir, regis, septynis laisvai samdomus žmones, kurie rūpinasi spektaklių priežiūra. Vadinasi, iš viso turime daugiau nei du šimtus žmonių.

Ar kurdama programą siekiate bent iš dalies atliepti pasaulio aktualijas?

Stengiuosi įtraukti ir spektaklius apie meną, ir spektaklius apie pasaulį. Kasmet pakviečiu keletą kūrinių, kuriuose kalbama apie tai, kas šiandien svarbu visuomenėms. Tačiau pirmiausia „Theater op de Markt“ skleidžia nuostabą ir įspūdį. Todėl ir vienuose pirmųjų programėlės puslapių užrašėme Alberto Einsteino citatą: „Yra du būdai gyventi: tarsi nebūtų jokių stebuklų arba tarsi viskas būtų stebuklas“.

Ačiū už pokalbį!

-----

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Lietuvos kulturos tarybos logo
Užsienyje