Kaleidoskopinis langas į pasaulį
Amsterdamo Karališkajame muziejuje yra du XVII a. eksponatai, savaip atspindintys žmogaus santykį su menu, - tai Petronellos Dunois ir Petronellos Oortman lėlių namai. Abi ponios, tenkindamos savo pomėgius, miniatiūrines lėles ir baldus užsakydavo geriausiems manufaktūrų ir sidabro meistrams, kurie sukūrė tikrus šedevrus. Už dviejų metrų aukščio spintą Oortman sumokėjo apie 30 000 guldenų - sumą, kurios tada būtų užtekę nusipirkti tikram namui prie Amsterdamo kanalų. Regis, ši tradicija vėl gali tapti gyvybinga, nes valstybė nusisuka nuo meno, neoliberaliai traktuodama jį kaip turtingų žmonių pomėgį.
Nyderlandų tarptautinis Holland festival šįmet šventė 65-metį. Įkurtas iškart po Antrojo pasaulinio karo, 1947 m., jis tebėra pagrindinis - supažindina su iškiliausiais pasaulio menininkais, duoda toną olandų teatrams. Amsterdamo gyventojai ir svečiai gali didžiuotis, kad tikriausiai nė vienas pasaulinio lygio menininkas nepraplaukė pro šalį ir vis grįžta su naujomis idėjomis ar kūrybos retrospektyva.
Apie festivalį, jo misiją ir žiūrovus kalbėjausi su vykdomąja direktore Annette Lekkerkerker.
Jūsų festivalio dabartinė misija, kaip ją pristatė meno vadovas režisierius Pierre´as Audi, yra sukurti „kaleidoskopinį langą į pasaulį", pasiūlyti įspūdingą kokteilį iš scenos menų, garsių vardų ir drąsių eksperimentų. Peržvelgęs programą, tuo nesunkiai įsitikinau. Bet drauge susidaro įspūdis, kad šis festivalis yra crème de la crème, festivalių festivalis, teatrinių įvykių grietinėlė. Šiemet tarp garsių vardų - Robertas Wilsonas, Marina Abramović, Christophas Marthaleris, Matthew Barney, Alainas Platelis, Joan La Barbara, Michaelas Nymanas ir t. t., ir t. t.
Kai kurie vardai - taip, šiuo metu tai įdomiausi Europos ar pasaulio kūrėjai. Bet mes pristatome ne vien muziką, operą ar teatrą, o visus scenos menus, stengdamiesi išlaikyti balansą. Jis, be abejo, keičiasi, bet pirmiausia - tai scenos menų festivalis. Esama pasaulinio lygio „žvaigždžių" ir mes atvežame jas į Nyderlandus, bet kai kurie autoriai pas mus dar visai nežinomi. Pavyzdžiui, choreografas Borisas Charmatzas, prieš porą metų festivalyje parodęs mažą etiudą. Pristatome ir tokius spektaklius - pažintis. Alainas Platelis gerai žinomas, bet kitas choreografas Olivier Dubois - visiškai ne, taigi mes kuriame tarsi kokteilį. Drauge stengiamės parodyti naujas formas, naujus kelius. Panašiai sudaroma ir muzikos programa - šalia didžiulių orkestrų būna ir keletas popso vakarų. Mums svarbi tokia mišrainė, nes mes - ne Zalcburgo festivalis, kurio didžiulis biudžetas leidžia kviesti vien pasaulinės klasės ir kainos „žvaigždes".
Pernai tarp daugybės garsių vardų pristatėte ir Justės Janulytės „Smėlio laikrodžius". Bet kam skirtas jūsų festivalis - miestui, šaliai ar profesionalams? Į kurią lentynėlę jį dedate?
Tai irgi mišru, nors daugiausia - 90-95 proc. - žiūrovų yra olandai, iš kurių 75 proc. gyvena vakarinės Nyderlandų dalies didžiuosiuose miestuose - Amsterdame, Roterdame, Hagoje. Iš jų 45 proc. yra sostinės gyventojai. Žinoma, esama užsieniečių, bet norėtume, kad jų atvyktų daugiau. Esame didelis festivalis, bet ne toks galingas finansiškai kaip Mančesterio, Avinjono, Edinburgo fiestos. Norime bendradarbiauti, bet tarptautinei rinkodarai negalime skirti daug lėšų. Šiemet dėmesį nukreipėme į Vokietiją ir Belgiją, kitąmet prijungsime Jungtinę Karalystę. Dėl riboto biudžeto neturime ir tarptautinių premjerų, į kurias specialiai atvyktų užsienio svečiai: Wilsono „Marinos Abramović gyvenimas ir mirtis" (The Life And Death of Marina Abramović) pernai buvo parodytas Mančesteryje, šiemet - Madride, ir tik dabar atvyko pas mus. Tačiau įsitikinome ir didžiuojamės tuo, kad į mūsų festivalį atvykę profesionalai būna juo patenkinti, todėl atvyksta vėl. Gal pamažu subursime ir tarptautinę bendruomenę.
Nerengdami pasaulinių premjerų, mažiau rizikuojate, nes atvežate spektaklius, jau „patikrintus" kituose festivaliuose.
Taip, tai tiesa. Dėl to atvyksta ir nemažai žiūrovų iš kitų kraštų.
O kaip apibrėžtumėte savo publiką?
Manyčiau, tai žmonės, kurie domisi aukštuoju pasaulio menu. Jie gerai išsilavinę, atviri pasauliui ir menui, nejauni - vidurkis būtų apie 50 metų. Be abejo, tie, kurie ateina į jau pripažintus garsius spektaklius, skiriasi nuo tų, kuriuos labiau domina nežinomi, „rizikingesni" kūrėjai. Bandome tai susieti, kad nenusiviltų nei vieni, nei kiti. Žiūrovai ištikimi mūsų festivaliui, daugelis apsilanko bent po kartą per mėnesį, o kiti - 10 kartų.
Kadangi žiūrovų amžius brandus, mums reikia pritraukti daugiau jaunų žmonių. Todėl sukūrėme HF Young Professionals programą - ji skirta jauniems teatro profesionalams nuo 25 iki 39 metų, siūlome jiems tokį teatrą, kokio nėra mūsų šalyje, be to, gerokai pigesnius bilietus ir taurę vyno po spektaklio, - juk visada smagu aptarti įspūdžius, pasikeisti nuomonėmis.
Ar visą festivalio programą planuoja bendra komanda, ar esate pasidaliję atskiras meno sritis?
Aš esu vykdomoji direktorė, meno vadovas yra režisierius Pierre´as Audi, turime du programų koordinatorius - teatro ir šokio, muzikos ir muzikinio teatro. Rengdami festivalį kas dvi savaites susitinkame aptarti programos. Pierre´o žodis lemia, kaip per mėnesį bus išdėstyti 50 spektaklių, - jis puikiai derina įvairias meno rūšis, išlaikydamas intrigą. Aš skirstau lėšas: jei atvešime tą, teks atsisakyti ano. Ką pasirinkti, nusprendžia komanda.
Taigi papasakokite apie lėšas. Sakėte, kad, palyginti su kitais, esate mažas festivalis. Koks jo biudžetas?
Pernai ir šiemet turėjome apie 6 mln. eurų. Iš jų 4 mln. skiria valstybė (jos dalis didesnė) ir miestas. O 2 mln. - tai mūsų įplaukos už bilietus, asignacijos iš fondų ir privačių rėmėjų. Deja, kitąmet numatoma drastiškai sumažinti kultūros finansavimą. Kita vertus, gera žinia yra tai, kad prieš porą mėnesių miestas ir vyriausybė pripažino Holland festival svarbiu šaliai, todėl jis turi būti finansuojamas. Bet vis tiek apkarpymai palies ir mus - kitąmet neteksime maždaug 0,3-0,4 mln. eurų. Taigi, daugiau lėšų reikės gauti iš kitų šaltinių.
Ar apie gresiantį sumažinimą jus informavo iš anksto?
Taip. Nyderlandų biudžetas sudaromas ketveriems metams, ir kaip tik šie metai paskutiniai, kai dar galioja ankstesnis finansavimas. Tad jau gerokai anksčiau buvo nuspręsta, kas laukia 2013-2016 m. Mums tai labai svarbu, nes turime iš anksto planuoti didžiuosius spektaklius ir projektus.
Dabar situacija tokia: atėję į valdžią populistai meną suvokia vien kaip turtingų žmonių pramogą, todėl siūlo patiems už viską ir susimokėti. Tad esame priversti ieškoti vis daugiau rėmėjų, tačiau per pusmetį sukrapštyti pusę milijono eurų neįmanoma.
O kaip surandate privačius rėmėjus - kuo juos viliojate?
Nyderlanduose yra keletas fondų, kurie rūpinasi menais ir kultūra. Sunkiau dėl korporatyvinio rėmimo. Bet šiemet mus svariai parėmė Rabobank, jo logotipą visur skelbiame didžiausiomis raidėmis. Mums pasisekė tuo atžvilgiu, kad Rabobank neseniai susikūrė susijungus dviem dideliems bankams, kurie tradiciškai rėmė žemės ūkį. Dabar šis bankas nori įsitvirtinti Amsterdame, įsiterpti tarp dviejų kitų jau gerai žinomų didelių bankų, tikisi pritraukti naujų klientų. Kad išgarsintų save, jis remia ne tik mus, bet ir muzikinį teatrą, šiuolaikinio meno muziejų, kuris atsidarys kitąmet. Robobank puikiai žino, ko nori - naujų klientų atsiras, jei pavyks įtvirtinti savo ženklą. Banko atstovai supranta, kad ekonomiškai klestinčiame mieste turi gyvuoti ir menas. Taigi nusprendė remti ir festivalį, nors korporatyvinis rėmimas yra gan sudėtingas dalykas - mes, priešingai nei orkestrai, teatrai, neturime savo salių, kur kabėtų rėmėjų logotipai, festivalis trunka mėnesį, o po jo dingstame iš akiračio iki kitų metų...
Anksčiau dirbote gerai žinomame teatre ZT Hollandia, kūrusiame gan rafinuotą, elitinį, eksperimentinį meną. Dabar bendraujate su gerokai platesne auditorija. Ar sunku buvo „persijungti"?
Kai ėmiau rūpintis ZT Hollandia rinkodara, tai buvo dar visai maža trupė. Teatro vadovai Johannas Simmonsas ir Paulas Koekas pakvietė mane, nes norėjo didesnės auditorijos, plėtros perspektyvos, ir ilgainiui tapome didele kompanija. Po to buvau Amsterdamo Stadsschouwburg teatro programų vadovė. O po septynerių metų įsiliejau į festivalio komandą. Taigi nuo mažos trupės iki festivalio ėjau pamažu. Man buvo įdomi ta vis platėjanti erdvė. Stadsschouwburg buvau atsakinga už repertuarą, o festivalis man pasiūlė imtis rinkodaros, pasinėriau į lėšų paieškas. Dabar man lengviau, nes išmokau būti atsakinga ir už meną, ir už pinigus. O menininkų supratimas apie pinigus dažnai būna miglotas. Bet jie vis tiek turi nutuokti, kaip skirstyti savo teatro lėšas, kaip derinti jas tarp keleto pastatymų ir t. t. Kita vertus, čia esu labai arti meno, nes bendrauju su Pierre´u Audi, kaip anksčiau su Simmonsu ir Koeku. Man pasisekė - dirbu su menininkais, kurie suvokia, kad egzistuoja ir ekonominė realybė. Bet svarbu neperdėti jos reikšmės. Kai renkame trupes festivaliui, pirma apsvarstome meninius dalykus - kodėl reikia pakviesti tą trupę, ar spektaklis bus suprantamas, artimas olandams, ar tai tiks šių metų programai ir t. t. Finansiniai klausimai kyla po to.
Permetu jums jūsų klausimą: kuo artimas olandams, pavyzdžiui, Johnas Cage´as, kurio šimtmetį festivalis taip stipriai akcentavo?
Jei pristatytume istorinį avangardą, Cage´as neabejotinai būtų įtrauktas į programą. O šiemet norėjome panagrinėti jo santykį su nauja publika, su kitais laikais. Cage´as Holland festival nebuvo išskirtinis svečias tarp daugelio kitų, bet nusprendėme pristatyti jį per muziką, per teatrą. Dabar sulaukiame gražių atsiliepimų iš žmonių, kurie prisimena jį, viešėjusį čia 8-ajame dešimtmetyje drauge su Merce´u Cunninghamu. Dabar atėjo nauja karta, ir įdomu patyrinėti, koks jos santykis su istoriniu avangardu. Be to, mūsų festivalis nepristato olandų teatro. Nors yra keletas trupių - Ro teatras iš Roterdamo, Wunderbaum, tačiau pirmiausia esame tarptautinis festivalis, žiūrovams rodome, kas įdomaus scenos mene vyksta už jų šalies sienų.
„Nesuprantu, kodėl apie meną kalbama rinkos terminais"
Prieš iškeldama teatrą iš senojo pastato Hofburge, Vienos valdžia 1888 m. užsakė Gustavui Klimtui nutapyti jo interjerą su publika. Dailininkas auditorijoje nupiešė daugiau kaip 100 respektabilių to meto miestiečių, o kitą publikos dalį sudarė dailininkui pozavę giminaičiai ir draugai. Šiandien stebina ne tiek realistinis paveikslas, kiek valdžios sprendimas - įamžinti senąjį pastatą, pabrėžiant išskirtinę teatro svarbą visuomenei.
Teatro ir muzikos festivalis Wiener Festwochen buvo įkurtas dar per okupaciją, 1951 m., kai miestą dalijosi sąjungininkai iš keturių šalių. Vis dėlto net tomis sąlygomis Viena, kurioje menas visada buvo prioritetas de facto ir vieniečių gyvenimo būdo sudėtinė dalis, nusprendė paskleisti meno žinią pasauliui. Festivalis, dosniai finansuojamas iš miesto biudžeto, tarsi teigia, kad visos jo rengėjų fantazijos gali būti įgyvendintos.
 |
|
„Wiener Festwochen" teatro dalies rengėja Stefanie Carp. „Der Standard" nuotrauka |
Ar tai nėra apgaulingas įspūdis, kalbėjausi su festivalio teatro dalies rengėja Stefanie Carp.
Esate dramaturgė, dirbote su režisieriumi Franku Baumbaueriu Bazelio teatre, vėliau septynerius metus su Christophu Marthaleriu ir jo scenografe Anna Viebrock statėte spektaklius Hamburge, Ciuriche. Ar dabar, kai dėliojate festivalį, jums irgi rūpi dramaturginė jo struktūra?
Žinoma! Kai kviečiu trupes, bandau sukurti ir tam tikrą dramaturginę įtampą, ir koncepciją. Šių metų festivalis turi keletą krypčių. Tai kūriniai, pastatyti Vienoje, čia vyksta ir jų premjeros. Jie kalba apie krizę, kaip ji paveikė paprastų žmonių gyvenimą. Tiek Europos centre, tokiose mažose šalyse kaip Austrija, kur nemėgstamos dešiniosios partijos, bet solidarumo labui nenorima atsisakyti ir savo gerovės, tiek kitame pasaulio krašte, gerokai skurdesniame žemyne. Toks aspektas atveria visiškai kitokią perspektyvą, atskleidžia, kad turėtume gyventi ir elgtis kur kas žmoniškiau. Tokia šių metų festivalio politinė nuostata, bet jos negalime nei tiesiogiai įžvelgti kiekviename festivalio spektaklyje, nei versti menininkus, kad kurtų būtent apie tai, - jie turi būti laisvi.
Kita mano sąlyga yra geras kūrinys. Juk ne viskas, ką matome scenoje, yra menas, o gera pjesė ne visada išgelbsti spektaklį. Ieškau įtaigaus, jaudinančio teatro. Tad mano užduotis ir ambicija - surasti menininkus, kurie įrašys savo kūrinius į teatro istoriją. Man labiau rūpi ne grynasis teatras, bet išsklidęs tarp kitų disciplinų - pusiau teatras, pusiau šou, pusiau miuziklas, performansas ar pan.
Šių metų jūsų festivalio biudžetas tikrai nėra menkas. Miestas skiria 10,8 mln. eurų, dar 3,4 mln. gaunate už bilietus ir iš privačių rėmėjų. Ar jaučiatės laisva pasirinkti viską, ko norite?
Mūsų festivalis skyla į dvi dalis - tai muzika ir scenos menas. Aš atsakinga už antrąją, kurios biudžetą, skirtą visiems svečių honorarams, salių nuomai, techniniam aptarnavimui, sudaro kiek daugiau nei 2 mln. eurų. Atrodytų, vis tiek nemaža suma, bet festivalis trunka šešias savaites. Todėl reikia griežtai skaičiuoti, derinant įvairius sumanymus. Visada yra pigiau ką nors pasikviesti negu prodiusuoti patiems. Jei kuriame spektaklį drauge su vokiečių valstybiniais ar miestų teatrais, tam reikia solidžios sumos, jei su vengru Kornéliu Mundruczó kaip šiemet - tai atsieis gerokai pigiau. O pakvietę tokį didžiulį spektaklį kaip Ariane´os Mnouchkine „Beprotiškos vilties sudužimas (Aušros)" (Les Naufrages du Fol Espoir [Aurores]) neteksime geros dalies savo biudžeto, bet suteiksime didžiulį džiaugsmą plačiajai publikai.
Vadinasi, jums rūpi ne tik menas menui, bet ir ta publikos dalis, kurios skonis nėra labai rafinuotas?
Esu už integralius spektaklius, kurie patinka ir profesionalams, ir publikai. Svarbu, kad tai nebūtų menkavertė pramoga. Man svarbi ir menininko pozicija, kaip Mnouchkine atveju: patinka jos drąsa, pilietiškumas ir tai, kad esmines nuostatas režisierė išlaikė iki šių dienų. Ja susižavėjau dar būdama šešiolikmetė, net tranzavau į Paryžių žiūrėti garsiųjų jos spektaklių - tai buvo kokiais 1970-aisiais.
Jūsų festivalis yra daugelio garsių spektaklių koprodiuseris. Kaip apsisprendžiate, ką koprodiusuoti - pagal temas ar pagal režisierius?
Tai labai priklauso ir nuo jų, ir nuo finansinių aplinkybių: mes neturime savo salės, techninės įrangos, visa tai nuomojame. Statyti Vienoje labai brangu. Kartais kitur būna pigiau ir lengviau. Todėl koprodiusuoti Marthalerį, kai jis režisuoja Berlyno Volksbühne [šiemet festivalyje jis rodo Ödöno von Horvátho „Tikėjimas, meilė, viltis" (Glaube, Liebe, Hoffnung) - V. J.] yra pigiau. Kornelį Mundruczó pakvietėme jau kelintą kartą, nes jis yra įdomus menininkas, be to, dabar, kai Vengrijos kultūra patiria konservatyvių jėgų spaudimą, režisieriui yra nelengva, todėl bandome jam padėti. Bet tik iš dalies - jis turi susirasti ir kitų festivalių.
Ar Wiener Festwochen turi ambicijų atrasti naujus vardus?
Žinoma. Antraip kam jį daryti? Galima pakviesti daug įžymybių ir pasiskelbti festivaliu, bet tai nebus įdomu.
Šiais metais rodote net keturis spektaklius iš Lotynų Amerikos. Kaip juos suradote, o gal tai jau ryški tendencija?
Mes visada kviesdavome nemažai menininkų iš tų kraštų. Kai keliauji po tolimų šalių festivalius, greitai sužinai, kad Argentina turi labai gerų aktorių ir režisierių, dirbančių su nedidelėmis trupėmis, Brazilijos stiprioji pusė - šokis, o Čilėje esama gerų dramaturgų - Guillermo Calderónas lankosi pas mus jau kelintą kartą.
Ar neatrodo, kad ieškoti naujų vardų spaudžia teatrinė rinka - tai tas pats, kaip kurti naujus produktus?
Aš nemąstau tokiomis kategorijomis, man tai neįdomu. Nesuprantu, kodėl apie meną reikia kalbėti rinkos terminais, tarsi kitokio pasaulio nė nebūtų. O jei neieškotume naujų vardų, tiesiog paskęstume savo konservatyvume, niekas nesikeistų.
Dirbote Ciuriche, Bazelyje, dabar Vienoje. Kokia yra šio miesto publika - šiaip ar taip, pagrindiniai jūsų žiūrovai yra ne turistai, bet vieniečiai.
Taip, nes šis festivalis, skirtingai negu Zalcburgas, Avinjonas, yra orientuotas į mūsų miesto gyventojus. Panašiai kaip Paryžiaus Festival d´Automne, jis kreipia dėmesį ne į profesionalus ir ne į tuos, kurie atvyksta į festivalį praleisti atostogų kaip Avinjone. Wiener Festwochen pritaikytas tiems, kurie dieną dirba, o į teatrą eina vakare. Žurnalistai ar kritikai, jeigu nori pamatyti tris spektaklius, turės visas tris dienas ir būti Vienoje, o, pavyzdžiui, Briuselio Kunstenfestivaldesarts tiek galima pamatyti per dieną.
Viena turi labai stiprią teatro bendruomenę, kuri kokybišką spektaklį puikiai atskiria nuo prastesnio. Aišku, iš esmės ji konservatyvi, labiau linkusi į tradicinį meną, tad jei nori surinkti pilnas sales, verčiau kviesk Bruno Ganzą [šveicarų aktorius, sukūręs įsimintinus vaidmenis - Angelą Wimo Wenderso „Danguje virš Berlyno", Hitlerį Oliverio Hirschbiegelio „Žlugime", pelnęs daugybę teatro ir kino premijų - V. J.]. Bet galima apsieiti ir be garsių vardų, kartais pakanka vien temos ar pavadinimo. Vieniečiai imlūs, jie šiltai sutinka naujus vardus - sakykime, šiais metais puikiai priėmė jiems visai nežinomos australų trupės Back To Back Theatre spektaklį „Ganešas prieš Trečiąjį Reichą". O galima tą vardą kurti drauge - kaip daro, sakykime, Alvis Hermanis. Pasiūliau jį Vienos festivaliui dar tada, kai dirbau Theater der Welt, apie 2005 m., o dabar jis gerai žinomas Vienoje, stato Burgtheatre ir kitur.
Esate miesto festivalis. Ar miesto valdžia ko nors reikalauja iš jūsų? Ar ji patenkinta tuo, ką parodote? Kas yra pagrindiniai kritikai?
Tai žurnalistai, teatrologai. Man asmeniškai svarbi kolegų menininkų nuomonė. Ir, žinoma, publikos vertinimas. Viena - teatro miestas, tai sena jos tradicija. Žinoma, jei kalbėsime apie operą, muziką - tai bus jau visai kita publika, atsiskleis buržuazinė Vienos pusė, gerokai konservatyvesnė, hierarchiška, labiau mėgstanti muziką ir garsius teatro vardus. Bet ir ji gana smalsi. Žiūrovai iš anksto domisi, sveria, ką gaus. Tačiau esama ir tokių, kurie eina į viską iš eilės, matau juos diskusijose, susitikimuose su menininkais. Atpažįstu iš veidų.
O kaip teatrinę festivalio pusę derinate su muzikine?
Deja, to nekoordinuojame. Muzikinę dalį kuruojantis Stéphane´as Lissneras kur kas anksčiau viską suplanuoja ir visiškai nesitaria su manimi. Paprastai jis pristato tik dvi operas, o mano programa kur kas platesnė. Apskritai muzikos programa - tai jau liūdnasis festivalio aspektas: Lissneras atiduoda pinigus Konzerthaus, o šis daro ką nori, viskas nusprendžiama be jokių diskusijų. Todėl tai dvi visiškai skirtingos programos tiek savo ideologija, tiek požiūriu į festivalį.
Ar turite svajonių, kurių dar neįvykdėte? Gal „išduosite" bent keletą?
Labai norėčiau rasti režisierių, kuris pastatytų Roberto Musilio „Žmogų be savybių". Roterdame Guy Cassiersas sukūrė spektaklį pagal šią knygą, bet pirmoji dalis man nepatiko. O tai, kad Cassiersas perrašė Musilio prozą, visiškai nepriimtina, - šio romano kalba yra nepaprastai svarbi. Pernelyg gerai žinau tą kūrinį. Labai norėčiau surasti tinkamą kūrėją tokiai vienietiškai temai.
Ar jau žinote, kokius spektaklius rodysite kitais metais?
Taip, nes po pusmečio, prieš Naujuosius, turime išleisti festivalio bukletą. Be to, ir pati skubu, nes nežinau, kiek laiko čia būsiu. Jei žinočiau, kad kontraktas bus pratęstas dar kokiems penkeriems metams, turėčiau daugiau laisvės planuoti, kurti ilgamečius projektus, o dabar - pirmąkart buvau paskirta dvejiems metams, 2010-aisiais - dar trejiems.
O kokia būsimo festivalio tema?
Politinių temų vizijos. Konkrečiau aiškinti nenorėčiau, bet ketinu sceną susieti su vizualiaisiais menais, su parodomis, su menininkų vizijomis.
