XIII tarptautinis teatro festivalis Breste (straipsnio pabaiga).
Algirdas Latėnas Baltarusijoje yra pastatęs ne vieną spektaklį, bet tik Breste pavyko pamatyti jau dvejus metus Minsko nacionaliniame Jano Kupalos teatre vaidinamą jo režisuotą „Makbetą“. Po kelionės į Brestą „Makbetas“ netrukus buvo rodytas Minske rengto festivalio „Žiūrime Shakespeare’ą“ programoje. Pastarojo atidarymui rugsėjo 26 d. buvo suvaidintas ir Eimunto Nekrošiaus „Otelas“, kurio bent jau Breste besilankę baltarusių kritikai laukė itin nekantriai. Teatro festivalių, anot kolegų minskiečių, sostinėje labai trūksta, bet gal organizatoriams pavykus „prisijaukinti“ didžiausią Baltarusijoje „Belgazprombanką“ ir ateityje bus galima tikėtis naujų teatrinių pažinčių.
Latėno „Makbetas“ maloniai nustebino. Ne tik todėl, kad palyginti su Jaunimo teatre šio režisieriaus statytais darbais atrodė gerokai gaivesnis, bet ir todėl, kad Lietuvoje jo spektaklius nevalingai imdavai vertinti per Nekrošiaus darbų prizmę. Šįkart toks vertinimas net neatėjo į galvą. „Makbetas“ – repertuarinis spektaklis, skirtas „masinei“ auditorijai, bet eiliniu jo taip pat nepavadinsi. Tiek režisieriaus, tiek ir jam talkinusių scenografo Gintaro Makarevičiaus bei kostiumų autorės Sandros Straukaitės sumanymas atrodė vientisas ir stilistiškai nepriekaištingas – pilkos, raudonos ir baltos spalvų kostiumų gama, besisukančios ir scenos erdvę modeliuojančios stiklo bei veidrodžių sienos-plokštumos, dramatiškai aktyvios ir plastiškos vaidybinės scenos. Režisierius atsisakė antgamtiško Shakespeare’o kūrinio lygmens (laumių funkciją čia atlieka moteriška ir vyriška ledi Makbet svita), valdžios ir politinių peripetijų ir taip išdėliojo Makbeto bei ledi Makbet santykius, kad šie prilygo dviejų žmonių aistros įpliekstai likimo tragedijai. Svetlanos Zeliankovskajos suvaidinta ledi Makbet – moteris-meilužė ir moteris-karalienė, kartu – moteris-karvedė, stiprioji, nepalenkiamoji Makbeto dalis; tai ji savo grožiu ir „raganiškumu“ įtraukia Olego Garbuzo Makbetą – dorą, romų ir ištikimą karį – į kruviną žygį, kuris kuo toliau, tuo labiau temdo jo protą ir sekina jėgas. Abiejų veikėjų „sužmoginimą“, „prižeminimą“ režisierius paryškino ne tiek Fausto Latėno, kiek Astoro Piazzollos muzika. Ji lydėjo ledi Makbet ir formavo ritminę bei plastinę spektaklio dominantę, tik dar labiau pabrėždama vienas nuo kito priklausančių ir vienas kitą papildančių sutuoktinių dramą. Neatsitiktinai matydama vyro kančias, vaisių įsčiose ir gyvenimą aukoja ledi Makbet, o žmonos mirtis Makbetui prilygsta pajudėjusiai Birnamo giriai – ledi Makbet antkapio eglutė, kurios jis ilgai nepaleidžia iš rankų, tampa išgirstos žinios apie artėjančią Malkolmo kariuomenę liudijimu.
Iš pirmo žvilgsnio lakoniškas ir santūrus (tiesa, retkarčiais pernelyg eksploatuojantis erotišką ledi Makbet įvaizdį ir ne visada įtikinančias kontrastingas Makbeto būsenas), Latėno „Makbetas“ iš kitų festivalyje rodytų dramos spektaklių išsiskyrė skaidriu vaizdiniu sprendimu ir nuosekliai plėtojamu sumanymu. Režisierius papasakojo vieną galimą „Makbeto“ istorijos versijų, ir šis pasakojimas gerokai pralenkė sunkiai scenoje „įsivažiavusias“ Aleksejaus Kazancevo ir Michailo Roščino dramaturgijos ir režisūros centro iš Maskvos pristatytas Paulio Claudelio „Vidudienio dalybas“, išgalvotą ir chaotišką ukrainiečių Kijevo akademinio jauno teatro bandymą įveikti Friedricho Schillerio „Mariją Stiuart“ ar juolab ypač silpną teatro „Luchafarul“ iš Kišiniovo spektaklį „Luchafarul“ pagal moldavų ir rumunų romantiko Michailo Eminesku poetinę dramą. „Mariją Stiuart“ režisierius Stanislavas Moisejevas pervadino į „Mano baigtyje yra mano pradžia“ ir prigalvojęs įvairiausių triukų taip supainiojo spektaklį, kad programėlėje išverstas pavadinimas „Mano gale – mano pradžia“ atrodė nusakąs ir visą jo esmę. Jaunas moldavų režisierius Borisas Fokša poetinį tekstą ėmėsi iliustruoti poetinėmis priemonėmis, ir baltuose šilkuose šokčiojančios deivės, tarp dangaus ir žemės besiblaškantis Poetas, kenčianti ir negalinti Poeto meilės „pasiekti“ žemiška gražuolė po dviejų valandų atrodė kaip košmariškiausi festivalio reginiai. Vladimiro Agejevo statytos „Vidudienio dalybos“ tik įpusėjusios sugebėjo įtraukti į savo keistą ritmų ir balsų dėlionę – iš pradžių erzinusiam „laisva“ režisūra spektakliui žavesio ir gyvybės suteikė Prancūzijoje dirbanti ir gyvenanti aktorė Tatjana Stepančenko. Už Izės – trijų skirtingų vyrų norimos matyti idealios moters ir mūzos – vaidmenį Stepančenko buvo apdovanota geriausios festivalio aktorės prizu. Tiesa, pati aktorės vaidyba man kėlė dvejopą įspūdį – iškart pavergdama savo virtuoziška nuotaikų ir būsenų kaita, suteikdama šioms būsenoms įvairiausių niuansų, ji atrodė ir perdėtai manieringa, tarsi kažką mėgdžiojanti. Negalėjau nematyti stulbinančio Stepančenko panašumo į Patricia Kaas – ne tik tokia pati trapi figūra ir vidinė jėga, bet panaši ir kalbėjimo, judėjimo maniera. (Maskviškiai kolegos Stepančenko vaidyboje matė savitą garsiosios Anatolijaus Efroso aktorės Olgos Jakovlevos tradicijos pratęsimą.) Kad ir kaip būtų, spektaklis atrodė statytas būtent Stepančenko, ir jai pavyko sukurti prieštaringą, iš kraštutinumų nuaustą, hipnotizuojančios ir kartu didžiulę vidinę dramą išgyvenančios žiaurios viliokės Izės paveikslą.
Su nekantrumu laukiau Peterburgo Nedidžiojo dramos teatro spektaklio pagal Antono Čechovo „Ivanovą“. Teatro įkūrėjas ir spektaklio režisierius Levas Erenburgas Magnitogorsko dramos teatre statyta Aleksandro Ostrovskio „Audra“ užpernai sukrėtė Peterburgo festivalio „Raduga“ žiūrovus. Šiemet „Ivanovą“ išvežęs į Torūnės festivalį, pelnė prizą už ansambliškumą, tačiau susilaukė ir kritiškų vertinimų. Sutikusi režisierių prieš spektaklį, bandžiau klausti, ko iš jo tikėtis po „Audros“? Atsakymas buvo paprastas – „Audra“ buvo statyta stacionariame teatre, o tai vienur, tai kitur besiglaudžianti jauna Nedidžiojo dramos teatro trupė, išleisdama premjerą, sukosi kaip įmanydama. Šitai ir buvo matyti žiūrint pirmas „Ivanovo“ scenas – gimusias tarsi juokaujant, sukurtas tarsi be atsakomybės ir iš to, kas pakliūva po ranka, kol lengvabūdiškai šiurkštūs juokeliai šlykščiai žalios spalvos užuolaidos fone pradėjo dėliotis į tokį pat be tikslo ir atsakomybės stumiamą ir neviltį keliantį visų veikėjų gyvenimą.
„Ivanovo“ veikėjai čia iš tikrųjų tarsi nieko „neveikia“ (žvejoja ir maudosi, valgo uogienę, važinėja į svečius, ginčijasi, geria, prisigėrę burnoja), tačiau neapleidžiantis vienatvės, maudulio ir beprasmio buvimo jausmas, išsiliejantis nevaldomais kivirčų ar muštynių protrūkiais, išvirsta ir į tokį patį nevaldomą, gaivalingą meilės troškimą. Režisierius ne tiek dramatizuoja, kiek iš pradžių vodeviliu ir farsu paverčia besiformuojančius tarp veikėjų santykius, kad be gailesčio eksponavęs jų nesąmoningumą ir inertiškumą, netrukus atvertų ir šių santykių, ir Čechovo veikėjų pasmerktumą. Visi čia nemoka ir negali mylėti, visi siekia meilės kaip kančios, nes tik verkdami ir kankindamiesi įsivaizduoja mylį, visi stengiasi vienas į kitą įsikibti, apsikabinti, išbučiuoti, kad bent šitaip jaustųsi reikalingi. Matydamas, kad į tokią pat alinančią ir sekinančią „mylėjimo“ beprasmybę ne juokais įsitraukia dar visai jaunutė Saša, Ivanovas nusišauna. Laikęsis šiek tiek atokiau nuo visiems protus susukusio karštligiško vienas į kitą kabinimosi, o Lebedevų namuose matydamas groteskišką vedybų ceremonijai susiruošusių bendrų palydą ir užverktas Sašos akis, Ivanovas pasisuka prie iki tol scenos šone „kabėjusių“ kartoninių beržų kamienų ir vienu šūviu krauju aptaško prie jų atremtą blyškų popieriaus lakštą... „Ivanovą“ Erenburgas sudėliojo iš paskirų vaidybinių duetų, kartkartėmis stabtelėdamas prie bendresnių scenų; žalia uždanga tik pabrėžė veiksmo „trūkčiojimą“ ir jo vodevilišką prigimtį, beje, būdingą ir pačiai Čechovo pjesei. Spektaklio programėlėje neatsitiktinai perspėjama, kad naudojamos dvi „Ivanovo“ versijos; pirmoji, suvaidinta Maskvoje 1887 m., paties autoriaus buvo pavadinta komedija, o kiekvienos scenos pabaigai specialiai ją stačiusiam Koršo teatrui Čechovas sukūrė ir vodevilines pabaigas. Tad žiūrint Erenburgo pastatymą galėjai įsivaizduoti anaiptol ne „inteligentiškomis tradicijomis“ aplipusį Čechovą, o tokį, už kurio nešvankumą ir akiplėšišką ciniškumą rašydami apie „Ivanovą“ vieni tuometiniai recenzentai dramaturgą pliekė, o kiti lygino su Gribojedovu ir Gogoliu.
Ir dar du spektakliai, kuriuos būtina paminėti. Tai – „Ha-Zira“ lėlių teatro iš Jeruzalės „Jausmų antplūdis“ ir šiuolaikinės choreografijos teatro „D.O.Z.SK.I“ pasirodymas.
„Jausmų antplūdis“ vaidinamas kaip spektaklis suaugusiems. Tai valandos pasakojimas apie paskutines seno kompozitoriaus dienas, kai laukdamas kažko ateinant vyras persikelia į jaunystės ir vaikystės laikus. Tuos laikus, kai dėl aistros muzikai jį paliko šilumos ir atidos nesulaukusi žmona; arba kai jis, mažas berniukas, savo muzikiniais sugebėjimais siekė motinos dėmesio; arba į tą vienintelę akimirką, kai jam buvo skirta pamatyti dienos šviesą. Trys vaidybos aikštelės atspindėjo tarsi tris gyvenimo tarpsnius – nuo atėjimo į pasaulį iki išėjimo; pereidama nuo vienos prie kitos, atsisėsdama ant savo mažyčių kėdučių ir valdydama nedidukes lėlių figūrėles ne tik rankomis, bet ir kojomis, vienintelė spektaklio animatorė sugebėjo perteikti nepaprastą jų gyvumą ir žmoniškumą. Atrodė, ne lėlės, bet tikri, gyvi žmonės tylėdami, susisukdami į kamputį, liūdnai žvelgdami ar išdidžiai nusisukdami pasakoja apie savo sielvartą ir vienatvę. Pabaigoje vėl atsidūręs savo kambaryje, vyras išgirsta žingsnių aidą ir ilgai lauktą skambutį į duris, tačiau jų taip ir neatidaro... Miniatiūriniai baldai, grojantis pianinas, smulkiausios kiekvienos lėlės kostiumo detalės nors ir atrodė realistiškai, pati istorija ir šiek tiek abstrahuoti lėlių veido, kūno bruožai artino spektaklį prie simbolinės ir filosofinės dramos, prilygstančios „Žmogaus gyvenimo“ parafrazei. Sukaupti lėlių veidai, dvasios krustelėjimus išduodantys judesiai atrodė tokie talpūs ir įtaigūs, kad nejučia imdavai ilgėtis kažko panašaus ir dramos spektakliuose – ne kartą teko įsitikinti, koks šiandien nuvertėjęs yra aktoriaus gestas, tylos pauzė, tiesiog įsiklausymo ir įsižiūrėjimo į partnerį scenoje akimirka. Bresto festivalyje greta kai kurių visomis vaivorykštės spalvomis žaižaruojančių, visu greičiu ir visokiausiais būdais šuoliuojančių pastatymų „Jausmų antplūdis“ atrodė sustabdęs laiką ir privertęs dar kartą įsiklausyti į scenos tylą. Beje, kad tokio įsiklausymo stokoja ne tik teatras, bet ir gyvenimas, parodė du šmaikštūs „Neegzistuojančio teatro“ iš Bukarešto artistai Andrea Paduraru ir Michailas Baranga, pantomima suvaidinę komišką santykių užmezgimo pamokėlę „Flirtas“, skirtą ieškantiems savo antrosios pusės.
Šiuolaikinės choreografijos teatras „D.O.Z.SK.I“ iš Minsko – 2005 m. įsikūręs jaunas, bet perspektyvus kolektyvas. Jo vadovai ir choreografai – Dmitrijus Zaleskis ir Olga Skvorcova – ryškios individualybės, turinčios savo požiūrį į šiuolaikinio šokio kanonus bei galimybes juos laužyti. Prisistatęs trimis vienaveiksmiais šokio spektakliais, kolektyvas išties patraukė savo jaunatviškumu, humoru ir savaip interpretuojama šiuolaikinio šokio „abėcėle“, kad net ir nenorėdama iki šiol prisimenu mėlynus kaspinus merginų galvose šokant „Žiemą“, viena su kita dėl saulės besimušančias muses iš „Musės saulėje“ ar komišką gimtadienio šventę su didžiuliu tortu iš „Gė-Dė“ („Gimimo diena“). Skirtingus nuotaika, sprendimais ir ekspresija spektaklius choreografai sujungė šmaikščiais aktoriaus Andrejaus Drobyšo skaitomais eilėraščiais, suteikusiais visam pasirodymui ir savito nuoseklumo, dramaturgijos, ir pristačiusiais pačius spektaklius. Tiesa, pirmomis akimirkomis eilėraščiai kiek trikdė, tačiau „įsikirtus“ į jų tarsi ekspromtišką gimimą, potekstes ir kalbos niuansus, imdavai juos vertinti kaip visam pasirodymui tiesiog būtiną komentarą.
XIII Bresto festivalis „Belaja veža“ iš tikrųjų kasmet auga ir įvairina savo programą. Tapo tradicija, kad kitą festivalį būtinai aplanko ankstesnio nugalėtojai. Tad kitąmet, jei staiga tektų čia vėl atvykti, pamatyti naujus jau pažįstamų trupių ir kūrėjų spektaklius bus dar įdomiau. Festivalis ne tik deklaruoja, bet siekia tęstinumo, o tai, ką ne kartą minėjo ir kolegos maskviškiai, ir minskiečiai, tik į naudą žiūrovams – pažinti ir vertinti vis kitokį teatrą čia mokomasi nuosekliai ir atsakingai.
