Birželio pabaigoje Latvijos nacionalinio dramos teatro direktoriaus pareigas iš Ojāro Rubenio (teatrui vadovavusio nuo 2006 m.) perima 39-erių metų aktorius ir režisierius Jānis Vimba. Jis išsiskiria ne tik kaip vienas iš jauniausių valstybinių teatrų vadovų Latvijoje, bet ir savo kelione iki profesionalaus teatro. Baigęs ekonomikos studijas, kurį laiką dirbęs Latvijos finansų ministerijoje, paskui - statybose JAV, grįžęs į Latviją pasirinko scenos menus. Tapimas teatro vadovu sutampa su Jānio Vimbos teatro režisūros magistrantūros studijų pabaiga ir baigiamuoju darbu „ART“, pastatytu Latvijos nacionaliniame teatre pagal Yasminos Rezos pjesę „Menas“.
Spektakliu, ypač pagal šią pjesę, pradedantis režisierius galėtų pareikšti, su kokia teatro vizija jis imasi ne tik kūrybos, bet ir vadovavimo teatrui. Yasminos Rezos tekstas pasakoja apie trijų bičiulių draugystės krizę, bet jis taip pat yra ir apie tris skirtingus požiūrius į meną. Prisitaikantis, bet kokia kaina besistengiantis išvengti konflikto Ivanas, siejamas su kiču. Jis atstovauja tam, kas žmoguje, visuomenėje ir mene yra nepretenzinga, lengvai atpažįstama ir nereikalauja jokio tikro atvirumo ar pastangos suprasti. Spektaklyje „ART“ Ivaną vaidina Ainārs Ančevskis. Jis šį veikėją kuria jautriai, ne šaržuodamas, o perteikdamas vidinius Ivano prieštaravimus. Ir visuomet būdamas scenoje prikausto dėmesį.
Markas pjesėje susiejamas su simbolistiniu menu. Su vizualiojo meno kryptimi, kur dažniausiai klasikinis vaizdavimo būdas naudojamas papasakoti tam, kas nematoma ir klasikinėje dailėje dažniausiai nebuvo vaizduojama: sapnus, vizijas, intymias vidines dramas. Taigi Marko personažas užsimena apie tai, kas mene, žmoguje ar visuomenėje yra klasikinės, dažniausiai aiškios formos, bet atskleidžia komplikuotą vidinį pasaulį. O Seržas, kurio sprendimas įsigyti abstraktų modernistinį paveikslą (gerokai primenantį Kazimiro Malevičiaus juodą bei baltą kvadratus baltame fone) ir užkuria pjesės konfliktą, siejamas su modernizmu. Unikalumo, konceptualumo, intelektualumo sinonimu mene. Tačiau Markas (Mārtiņš Egliens) ir Seržas (Egils Melbārdis) spektaklyje ne tokie įdomūs ir įtikinantys. Gal dėl akivaizdžiai netikros Marko barzdos ir panašių kamerinėje erdvėje pernely gerai matomų smulkmenų, o gal ir dėl santykio su savo personažais, kai aktorius nekuria nei ryškaus šaržo, nei persikūnija.
Tad skirtingų žmonių ir skirtingų požiūrių į meną bei visuomenę paveikumas spektaklyje „ART“ nėra lygiavertis. Ir harmoningas sugyvenimas galiausiai nėra pasiekiamas. Nors ir įmanomas. Kaip, pavyzdžiui, ne vienoje dailės galerijoje, kur skirtingų XIX ir XX a. meno krypčių kūrėjų darbai kabo greta vieni kitų, kur simbolizmas, modernizmas ir postmodernistinis kičas gali būti pasirinkti skirtingoms vieno pasakojimo pusėms atskleisti.
Būtent to atviro žvilgsnio, kviečiančio ne tik matyti, kas akivaizdu, bet ir siūlančio unikalias įžvalgas, kurios atsiranda iš priešybių sugretinimo, Jānio Vimbos spektaklyje ir pritrūksta. Bet trūksta tik kai kuriems žiūrovams. Pats režisierius, pakalbintas po spektaklio birželio 10 d. Rygoje, teigė, kad jo darbas yra apie draugystę, žmonių santykius. Tad Seržo įsigytas paveikslas suveikia kaip katalizatorius, išryškinantis žmonių santykių problemas. Režisierius nenukrypsta nuo pjesės fabulos ir atsisako siūlyti savo asmeninę arba savo suburtos kūrėjų komandos interpretaciją. Apie ką tie trijų veikėjų ir spektaklio muziką bei ritmą gyvai atliekančios būgnininkės Nellijos Bubujancos santykiai galėtų pasakoti ne tarpasmeniniame, o platesniame Latvijos socialiniame ar kultūros lauko kontekste?
Pamėginus įsigilinti į naujojo Latvijos nacionalinio teatro direktoriaus estetines pažiūras, susidarė įspūdis, kad pats jis mieliausiai kurtų uždarus spektaklius, kuriuose visi žiūrovai (kartu su visais kūrėjais) viską supranta vienodai, nesvarbu kokia skirtinga visų patirtis ir požiūris į teatrą bebūtų. O tam vienodam supratimui būtini keli elementai, bet bene svarbiausias - aiškumas. Ir nors pats Jānis Vimba to taip tiksliai neįvardija, vis dėlto, regis, būtent tai ir slepiasi po teiginiu, kad svarbiausias teatro elementas jam yra naratyvas. Nes būtent pasakojimo buvimas tiek aktoriams, tiek žiūrovams apriboja mąstymo kryptis. O dar pasitelkus ir tinkamus vaizdus bei garsus, manipuliuojan jutimais, publikos vaizduotę galima pričiupti ganėtinai ankštame narvelyje tankiais virbais. „ART“ dar nėra toks spektaklis, ir pats režisierius tai žino. Bet režisūra jam dar nauja sritis, ilgainiui gali ir pavykti. Regis tik laiko ir pastangų klausimas, kada šis režisierius taps tikru konservatyvaus pramoginio teatro asu.
Besidalindamas mintimis apie teatrą, savo diplominį darbą ir planus Latvijos nacionaliniam teatrui, Jānis Vimba sukūrė saugaus, patogaus ir patikimai status quo saugosiančio žmogaus vaizdą. Puikiai žinantis kaip valdyti finansus, nevengiantis spektaklio pavadinti produktu ir siekiantis išlaikyti tai, kas jau yra populiaru, teatro vadovas, regis, žada visapusišką stabilumą. Tad nors ir nėra Latvijos teatro lauke įsitvirtinęs, nenuostabu, kad būtent jis pelnė naują teatro vadovą rinkusių Latvijos kultūros ministerijos atstovų ir ekspertų prielankumą. Kaip ir jo spektaklio „ART“ Ivanas, nuolat siekiantis stabilumo bei ramybės. Net ir ten, kur tai yra pats blogiausias sprendimas.
Iš kitos pusės, negalima teigti, kad naujasis teatro vadovas nežada pokyčių. Jis išreiškė norą sudaryti sąlygas rastis naujiems projektams ir jais prisikviesti jaunesnės publikos, ateityje turinčios tapti pagrindiniais Latvijos nacionalinio teatro lankytojais. Nes dabartiniai šio teatro lankytojai, lyginant su kitais pagrindiniais Rygos teatrais, yra vyriausi. O tai, planuojant teatro ateitį, atrodo kaip viena akivaizdžiausių grėsmių. Tad Jānio Vimbos planuose yra ir šiek tiek vietos eksperimentams mažosiose teatro scenose. Jei pavyks - įtraukiant ir jaunus kūrėjus iš kitų Baltijos ar tolimesnių Europos šalių. Tačiau apie planuojamą teatro ateitį beveik jokių konkretybių - administracinių ar meninių sprendimų - išpešti nepavyko. Bene aiškiausiai buvo įvardintas noras plėsti auditoriją, išlaikant jau esamą ir palaikyti populiariojo teatro kryptį. Taigi - ieškant kaip keistis minimaliai ir gauti maksimalią naudą. Iš dalies tą pokyčių nenorą būsimas vadovas argumentuoja teatro finansais. Mat Latvijos nacionalinio teatro biudžete už bilietus surinkti pinigai sudaro 70% viso metinio teatro biudžeto. Kiti 30% - skiriami valstybės.
Vargu ar galima prieštarauti vadovui, siekiančiam išlaikyti stabilų teatro biudžetą ir plėsti auditoriją. Tačiau nesiūlant konkrečių pokyčių, vargu ar galima to pasiekti. Nes jaunas žiūrovas, norintis ko nors jaudinančio, pasakojančio apie dabartį, greičiausiai nesirinks teatro, kurio vadovas viešumoje kalba abstrakčiai, kaip ir bet kuris politikas, žinantis kas vyksta užkulisiuose, bet to nenorintis ar negalintis išduoti. Ilgalaikėje perspektyvoje tokia teatro vadovo pozicija atrodo pavojinga, nes siekio nieko radikaliai nekeisti kaina gali būti bunkantis žiūrovas, užliūliuotas tradicijos ir ganėtinai siauro teatro supratimo, neprašomas nei jausti, nei mąstyti.
