Metų pradžioje viešojoje erdvėje užvirė diskusija apie politinius kultūros žmonių pasirinkimus, kurią inicijavo Naujasis Rygos teatras (Jaunais Rīgas teātris), atsisakydamas atnaujinti Eduardo Smiļģio (1886-1966) portretą ant teatro sienos[1]. Norėdama suvokti šiuolaikinio teatro meno profesionalų nuomones, Kroders.lv redakcija paprašė teatro aplinkoje žinomų asmenų atsakyti į klausimus apie teatro ir politikos ryšį arba atskirtį, apie tai, ar reikia peržiūrėti Latvijos teatro istoriją. Pristatome teatrologių Gunos Zeltiņos ir Laumos Mellēnos-Bartkevičos, literatūrologės Zandos Gūtmanės ir teatro kritikės Kitijos Balcarės nuomones.
Ką daryti su „nepatogios“ istorijos paveldu – vadinamosiomis „KGB maišų“[2] kortelėmis, kitais dokumentuotais įrodymais apie teatro žmonių bendradarbiavimą su okupacinėmis valdžiomis?
Lauma Mellēna-Bartkeviča: Bet kokiu atveju negalima to ignoruoti. Apie „nepatogų paveldą“ reikia diskutuoti, jį reikia tirti, aiškinti šiuos kontekstus visuomenei, ypač jaunajai kartai, kuri neretai neturi supratimo apie sovietinių laikų specifiką, konjunktūrą ir visuomenėje funkcionavusius algoritmus. To meto dokumentinė medžiaga gali būti įvairios kilmės, nes yra tiek tikrų dalykų, tiek falsifikatų, todėl negali būti visiškai tikras dėl nieko. TSRS Liaudies scenos menininko titulo savininkai, pavyzdžiui, nėra visi į tą patį stalčių padedami kaip „kolaborantai“ arba „komunistai“, tai būtų pernelyg paprasta. Tuo pačiu teatro dievukų statusas, kuris persiduoda kelioms žiūrovų kartoms, visai nereiškia, kad neegzistuoja šiems dievukams ne visai malonių kontekstų, pradedant naudingų idiotų vaidmeniu ar pareigomis tenkinant komunistų partijos reikmes ir baigiant ryšiais, apie kuriuos šiandienėje teatro istorijoje kalbama pašnibždomis. Svarbiau nei siekti visiškai objektyvios, tačiau neįmanomos tiesos yra suvokti, kad reikia, jog pasikeistų diskursas, jei norime kalbėti apie okupacijos laikotarpio reiškinius ir asmenybes; reikia, kad tai, ką turime, būtų išvalyta nuo ideologinių ir kontekstinių sluoksnių, be kurių sovietmečiu apskritai nieko nebuvo galima išleisti. Mes Jāzepo Vītolo Latvijos muzikos akademijoje būtent šiuo metu vykdome valstybės tyrimų programos projektą[3] ir tiriame sovietinės okupacijos laikotarpį, susiduriame su krūva iššūkių, tačiau žinome, kad labai svarbu šiandien tai analizuoti mums suprantamu būdu ir apie tai kalbėti mums suprantama kalba, o ir bus svarbu dar kurį laiką.
Guna Zeltiņa: Visa tai reikia tiksliai išsiaiškinti ir įvertinti kiekvieno žmogaus individualų įsitraukimą į tokio tipo bendradarbiavimą.
Zanda Gūtmanė: Apie nepatogų istorijos paveldą teatre reikia kalbėti, parodant atskirų individų patirtį ir suvokimą, šios patirties įvairialypiškumą. Totalitarinės valdžios veiksmuose iš principo labai svarbus yra įsitraukusiųjų vaidmuo, be jų ši valdžia nebūtų galėjusi egzistuoti. Valdžios bendradarbių išskyrimas gali iš esmės pakeisti požiūrį į istorinius ir šiandienius įvykius, kviečiant pagalvoti apie kiekvieno žmogaus individualią atsakomybę.
Kitija Balcarė: Kiekvienas laikotarpis ir kiekvienas menininkas turi savo santykį su valdžia, kad ir kokia ji bebūtų. Akis badančių faktų apie skirtingo masto bendradarbiavimą su okupacinėmis valdžiomis, žinoma, negalime ignoruoti, tačiau tuo pačiu, žvelgdami vien iš savo pozicijų, negalime lengvabūdiškai teisti konkrečių asmenų nebūdami jų vietoje. Tai, kiek šie priverstinai savanoriški pasirinkimai gali būti traumuojantys ir patiems menininkams, savo pjesėje „Totalitarinis romanas“ atspindi lietuvių dramaturgas Marius Ivaškevičius, į vieną kamuolį supindamas įvairių laikotarpių nutikimus „prie skirtingų valdžių“, tačiau į centrą iškeldamas menininko santykio su valdžia klausimą.
Ar šiuo metu reikėtų pamiršti rusų klasikų darbus – Čechovą, Dostojevskį ir kt.?
G. Z.: Rusų klasikų darbai jau seniai yra peržengę rusų nacionalinės intelektualinės nuosavybės ribas ir yra tapę globalia viso pasaulio kultūrine vertybe. Manau, kad žymiausių rusų klasikų darbai yra svarbūs tiek ugdant būsimus teatralus, tiek ir formuojant pilnavertį teatro repertuarą.
Z. G.: Pamiršdami šalies agresorės kultūros klasikus, ne tik pasmerkiame save amnezijai, bet ir nesuvokiame to, kas formuoja archetipinį šios kultūros pagrindą. Vienareikšmiškai – sunku rasti balansą tarp tokio tipo meno išaukštinimo ir priminimo kaip kritinio mąstymo formavimo įrankio.
L. M.-B.: Pamiršti nereikia, kancelinti nereikia. Bet padaryti pauzę, kol vyksta karas Ukrainoje, derėtų. Čechovas ir Dostojevskis niekur nepradings. Sidabro amžiaus[4] pagrindinės vertybės – taip pat ne. Teatro istorijos chrestomatija mūsų regione apskritai per daug dėmesio skiria rusų autoriams, ši inercija yra nulemta istoriškai. Neturime teisės pamiršti, kad rusų kultūra savo tiesioginės įtakos sferoje, kurioje mes, nori ar nenori, vis dar tebegyvename, yra labai stiprus minkštosios galios įrankis, kurio šiuo metu būtų geriau per daug nejudinti. Jei mūsų teatro švietimo sistemoje visas klasikinis repertuaras būtų tinkamomis proporcijomis, tai nebūtų problema. Juk nėra taip, kad negalėsi tapti aktoriumi ar režisieriumi, jei nepastatei „Žuvėdros“, kaip atrodo vienai grupei teatralų.
K. B.: Reikia kalbėti ne apie tai, ko reikia atsisakyti, tačiau apie tai, ko trūksta mūsų teatro istorijoje, sceniniuose pastatymuose ir jų kontekstuose. Panašiai kaip vis dažniau klausiame, ką valgome ir koks yra maisto kelias iki mūsų lėkščių, taip reikia klausti ir apie tai, ką statome scenoje, iš kur tai ateina, kokiomis aplinkybėmis buvo parašyta. Kad suprastume, ką iš tiesų dedame į savo kultūrinę „lėkštę“ ir kokiais pranešimais mus „maitina“. Manau, kad tai yra kiekvieno mūsų pasirinkimas – skaityti ar ne, statyti ar ne (taip pat pagrįsti, kodėl pasirinkimas būtent toks), lankytis spektaklyje ar nesilankyti – tol, kol tai nėra vienintelis įmanomas pasirinkimas. Centralizuotai kažką uždrausdami, mes įšoktume jau į kitą griovį, patys tapdami tokiais, kurie savo laiku smaugė mūsų kultūrinę erdvę. Jei teatras pasirenka pastatyti konkretų autorių ar darbą, jis privalo ir suvokti šio darbo kilmę ir kontekstą. Karo aplinkybėmis tokie pasirinkimai yra dar politiškesni, tai rodo ir nesenas nesusipratimas su Daugpilio teatro pasirinkimu pastatyti prieštaringai vertinamo Aleksejaus Kuraleho pjesę „Paliaubos“. Taip pat ir pabėgusio žydų kilmės rusų režisieriaus Dmitrijaus Krymovo pastatymas „Piteris Penas. Sindromas“ Latvijos nacionalinio teatro scenoje visuomenėje ir socialiniuose tinkluose sukėlė ne tiek kritiškas diskusijas, kiek susiskaldymą ir trintį tarp tų, kurie siekia į meno kūrinį žiūrėti atsiribodami nuo situacijos pasaulyje, ir tų, kurie mano, kad reikia žiūrėti kontekstualiai arba nežiūrėti visai. Šis spektaklis, greičiausiai net nelabai tikėtai, suskaldė Latvijos gyventojus, o tai, žinoma, labai naudinga išorinėms jėgoms. Valstybei, kuri istoriškai yra du kartus patyrusi okupaciją, šis klausimas yra pavojingas, ypač šiuo laiku, kai „agresoriaus“ apetitas auga ne dienomis, o valandomis.
Ką daryti (ar nedaryti) su latvių autoriais Gunāru Priede, Hariju Gulbiu ir kitais sovietiniais dramaturgais?
L. M.-B.: Pirmiausia, priimti kaip natūralią mūsų teatro dalį. Antra, tyrinėti atsižvelgiant į naują diskursą, atmetant viską, kas atrodė savaime suprantama ir kas nuėjo su amžininkais. Ar statyti spektaklius? Tegul tai sprendžia režisieriai. Klausimas, ką tokia dramaturgija gali pasakyti šiuolaikiniam žiūrovui. Priedės pjesės juk dar visai neseniai „buvo apyvartoje“ ir gana sėkmingai. Pavyzdžiui, operoje taip pat galima būtų pastatyti kažką iš Marģerio Zariņio[5] kūrybos, būtų visai įdomu.
K. B.: Šiuo metu, kai vyksta karas, didžiosiose scenose turėtume palikti daugiau vietos tiems, kurie turi panašią istorinę patirtį, kaip ir mes. Mažoms kalboms, mažoms tautoms ir jų sudėtingiems istoriniams kultūriniams sluoksniams, tyliems balsams, kurie dėl valdžios įtakos yra įpratę šnabždėti ar apskritai nutylėti. Didžiąja dalimi tai ir klausimas dėl kalbos dominavimo, kai anglų ir rusų kalba ima viršų. Atverdami duris mažų tautų pasakojimams ir leisdami jiems būti scenoje mes greičiausiai pajustume empatiją, taip pat praturtintume ne tik teatrų repertuarus turiniu, bet ir žiūrovus tam tikrais įspūdžiais. Tačiau tai jau kitas klausimas apie kultūrinius ryšius, dramaturgijos mažomis kalbomis prieinamumą, vertimo politiką ir kitus aspektus.
G. Z.: Kiekvienu atveju reikia atskirai įvertinti pjesės meninę vertę ir istorinį bei ideologinį kontekstą, nes šio laikotarpio dramaturgija yra labai įvairi. Yra, pavyzdžiui, Arvīdo Grigulio (1906-1989) konjunktūrinė pjesė „Kaip Garpėteriuose istoriją kūrė“ (Kā Garpēteros vēsturi taisīja), yra ir Gunāro Priedės (1928-2000) drama „Mėlynoji“ (Zilā) – jos nagrinėja svarbią problematiką ir teikia daug interpretavimo galimybių.
Z. G.: Kadangi paminėti dramaturgai yra lygiai taip pat įsitraukę į sistemą kaip ir kitos sovietinės kultūros asmenybės, jų darbai ir patirtis yra panaudojama šiuolaikiniu būdu ir iš naujo aktualizuojama. Jei nemėginsime suprasti, „kuo visa tai kvepia“, laikui bėgant nebegalėsime pastebėti potencialios sistemos plėtros, nes būsime gyvenę neigimo pasaulyje, kuris anksčiau ar vėliau pavers mus nepasirengusiais naujoms grėsmėms.
Ar reikėtų iš naujo tyrinėti jau užrašytą teatro istoriją ir asmenybes?
G. Z.: Mano manymu, Kārlio Kundziņio (1850-1937) ir kitų autorių tyrimais apie latvių teatro užuomazgas, taip pat pačiais naujausiais tyrimais, pavyzdžiui, Edītės Tišheizerės vadovautu kolektyviniu tyrimu „Nepriklausomybės laikų teatras“ (2020), galima visiškai pasitikėti. Būtinai iš naujo reikėtų tyrinėti istorinį laikmetį nuo pirmosios Latvijos nepriklausomybės iki nepriklausomybės susigrąžinimo 1990 m. Sovietmečiu išleistose teatro istorijos knygose cenzūra draudė minėti į Vakarus pasitraukusių teatro menininkų pavardes, todėl, pavyzdžiui, Nacionalinio teatro veikla ir menininkų indėlis yra atspindėtas nepilnai. Ypač atidžiai reikėtų išnagrinėti laikotarpį po Antrojo pasaulinio karo iki nepriklausomybės atgavimo.
K. B.: Įvertinti istoriją be aistrų galima tik praėjus tam tikram laikui, jei tik dabartinė socialinė ir politinė realybė nekelia tų pačių klausimų šiandien. Negalima paneigti – reikia pažvelgti į teatrą iš postkolonializmo perspektyvos, sąžiningai viską dokumentuoti, nevengti prieštaringai vertinamų faktų. Ir tai visai nėra pasakojimas apie nacionalizmą, kuriuo dažnai siekiama užmaskuoti šią problemą, tai susiję su savo istorinės ir nepatogios praeities pripažinimu ir skirtingų valdžių įtaka. Pažvelgti į teatro istoriją postkolonializmo akimis būtų labai sveika. Gali būti, kad tada suprastume, jog didžiuotis Tobago mitu[6] kažin ar reikėtų. Klausimas – ar esame pakankamai stiprūs, kad kitų puolimą laikytume vienintele savo pilnavertiškumo apraiška.
L. M.-B.: Taip, žinoma. Ne todėl, kad baltą paverstume juodu arba atvirkščiai, o todėl, kad visus penkiasdešimt metų skelbti tekstai yra ne tik pilni duoklių okupaciniam režimui, bet yra ir koreguoti cenzūros, pilni įvairių tarp eilučių perskaitomų poteksčių. Tragikomiška skaityti, pavyzdžiui, studentų darbus, kuriuose jie pateikia nuorodas į sovietiniais metais išėjusias knygas ir, nieko blogo nemanydami, cituoja arba aklai perima jų rašymo stilių. Sovietiniais metais išleistų biografijų arba teorinių tyrimų ar jų dalių perleisti be komentarų taip pat negalima iš principo, nes tada, kai jie buvo parašyti, buvo visai kitos publikavimo aplinkybės nei šiandien. Nekalbu apie istorijos perrašymą, turiu galvoje diskurso keitimą ir kompetentingą komentavimą. Tačiau šis procesas nėra nei paprastas, nei ypač malonus, tačiau jis labai reikalingas, kad skirtingų kartų tyrėjai gebėtų nugalėti savo ego, įsiklausyti vieni į kitus ir suvokti savo privalumus ir trūkumus, priskiriant save prie „jaunųjų“ ar „senųjų“.
Z. G.: Pakartotinis kultūros reiškinių ištyrimas kartais yra būtinas, nes egzistuoja kitas socialinis, politinis ir kultūrinis kontekstas, leidžiantis keisti požiūrio „prizmę“ ir įžvelgti naujų reikšmių.
Iš latvių kalbos vertė Agnė Navickaitė
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
[1] Apie tokį atsisakymą šių metų sausio 28 d. paskelbė Naujojo Rygos teatro meno vadovas, garsus latvių režisierius Alvis Hermanis, savo sprendimą motyvuodamas latvių teatrui itin nusipelniusio režisieriaus Eduardo Smiļģio kolaboravimu su okupacine sovietine valdžia.
[2] „KGB maišais“ vadinama KGB slaptojo archyvo dalis, kuri 1991 m., ją pervežant iš KGB būstinės į Latvijos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą (dab. Seimą), buvo sukrauta į medžiaginius maišus. Apie „KGB maišų“ turinio paviešinimo sukeltą rezonansą režisierius Alvis Hermanis 2019 m., Naujajame Rygos teatre pastatė spektaklį „Istorijos tyrimų komisija“.
[3] Valstybės tyrimų programos projektas „Latvijos kultūros ekosistema kaip valstybės atsparumo ir ilgaamžiškumo šaltinis“. CERS (Nr. VPP-MM-LKRVA-2023/1-0001)
[4] Sidabro amžius (Serebrianyj vek) – taip vadinamas rusų literatūros XIX a. pab. – XX a. 2 dešimtm. laikotarpis, sutapęs su modernizmo srovių išplitimu Rusijoje.
[5] Marģeris Zariņis (1910-1993) – latvių rašytojas ir kompozitorius, po Antrojo pasaulinio karo sukūręs sovietų valdžią šlovinusių muzikos kūrinių.
[6] XVII a. Tobago salą Karibuose kurį laiką valdė Kuršo-Žiemgalos hercogystė, kurios ribos apytiksliai sutapo su dabartinės Latvijos Kuršo ir Žiemgalos regionais. Šios hercogystės hercogas Jokūbas Ketleras, vykdydamas gana sumanią prekybos politiką, įsigijo dvi kolonijas – Šv. Andriaus salą Vakarų Afrikoje ir Tobago salą Karibuose. Kuršą, Afrikos ir Tobago krantus jungė aktyviai naudojamas prekybinis kelias. XX a. jau savarankiškoje Latvijos valstybėje Tobagas buvo siejamas su šlovinga ir didinga praeitimi, savotiškai mitologizuojamas, literatūros kūriniuose vaizduojamas kaip svajonių kraštas.
